...aš drąsi...

CEO

Korbis apgalvojo viską. Rytą pasiruošiu ir prie durų jau randu laukiantį automobilį. Niekas manęs neklausinėja kur aš važiuoju. Tiesiog esu savo noru vežama į jo tvirtovę. Jaudinuosi nežmoniškai. Rankos virpa, o delnai prakaituoja. Jaudinuosi. Nes bijau sutikti jį. Nes bijau suvokti kur jis buvo visą naktį...

Automobiliui sustojus prie didžiulio stiklinio pastato, ant kurio puikuojasi raudonos M raidės fragmentas, mane ištinka panikos priepuolis. Virpančiomis kojomis prisiverčiu įeiti į vidų ir prie saugos vartų prisistatau vardu. Dar vakar įtikinau Korbį niekam neskelbti mano pavardės, kad kuo ilgiau atidėčiau bręstančią audrą. Nenorėjau, kad mano nešiojama pavardė nulemtų darbo pokalbio baigtį. 

Šyptelėjau, pamačiusi priimamojo administratorės lentelę su vardu. Nerilė. Ta ožka atsisakė mane sujungti su Kailu, kai buvau pasiklydus ir užpulta. Tik per jos bukumą buvau įtrauktą į tą nemalonę situaciją. Bet aš tik plačiai jai nusišypsau, mintyse ją išvadindama kale.

Nerilė išduoda man lankytojo kortelę ir nukreipia link liftų. Nustembu, kai ji liepia man kilti į viršutinį aukštą, nes dar vakar Korbis man minėjo kabinetą porą aukštų žemiau. Pradedu nujausti kažką negero, bet paklūstu Nerilei ir pakylu į viršutinį aukštą. Lifto durims atsivėrus, patenku į Kailo tvirtovę. Neabejoju tuo, nes viskas per daug panašu į jam įrengtus kambarius Milane ir Paryžiuje. Labai tikiuosi, kad nesutiksiu jo, nes užtenka ir šių sienų, persmelktų jo buvimu...

Prieinu prie stalo, prie kurio sėdi senyvo amžiaus moteris. Ji pakelia į mane akis ir sutrinka.

- Laba diena,- pasisveikinu.- Esu Melita. Atvykau į pokalbį.

Ji pamirksi ir man nusišypso. Jos šypsena nuoširdi, lyg žinotų kažką. Kažką, ko dar nežinau aš pati.

- Šiuo metu dar yra kita kandidatė. Bet jau greitai pakvies ir jus.- ji mane akivaizdžiai tyrinėja akimis.- Gal ko nors norėsite atsigerti?

- Ne dėkui.- prisėdu prie netoliese esančių minkštasuolių. Tikiuosi ilgai nereikės laukti, nes įtampa mane pražudys.

Neužilgo pasigirsta balsai koridoriuje ir mano širdis sustoja. Iš už kampo pasirodo ilgakojė blondinė su vidutinio amžiaus moterimi. Blondinė perveria mane žvilgsniu. Aš ją taip pat varstau žvilgsniu. Ar ji miega su juo?

- Melita?- prieina prie manęs su blondine esanti moteris.

- Taip. – atsakau atsistodama ir pasitaisydama suknelę.

- Sekite paskui mane. Jūsų jau laukia.

Ji taip greitai nueina, kad aš susivokiu likus viena.

- Linkiu jums sėkmės, ponia Makena.- šypteli man senyva moteris. Įtariu, kad Kailo sekretorė. 

Aš tik pasiekusi pasitarimų kambario duris susivokiu, kad ji į mane kreipėsi pavarde... Dieve...

Įėjus man į kabinetą, jame pamatau iškart Korbį, kuris man plačiai nusišypso.

- Kaip jau žinote, - prie manęs vėl prieina ta pati moteris.- aš esu Anelė, personalo vadovė, o čia mūsų skyriaus direktorius ponas Makena.- ji parodo man į Korbį, kuris vėl man šypteli. O Anelė tęsia supažindimą toliau.- Čia yra mūsų kūrybos vadovas, o čia- pardavimų vadovė. Ir žinoma, mūsų generalinis direktorius.

Jai pristačius generalinį direktorių, pažvelgiu į gale ilgo stalo sėdintį... Kailą. Maniau, kad blogiau jau negali būti, bet kai jis pakelia akis nuo dokumentų ir pamato mane... Žodžių nėra aprašyti jo sumišimui. Jo nuostaba net didesnė, nei man pamačius jį. Taigi, jis dar neturėjo pokalbio su broliu...