...aš drąsi...

Besisukantys pragaro ratai

Penkios dienos. Penkios prakeiktos dienos. Penkios dienos, kai nieko nežinau apie ją. Negaliu miegoti, nes užsimerkęs matau jos akis. Negaliu kvėpuoti, nes jaučiu jos kvapą. Negaliu valgyti, nes jaučiu jos lūpų skonį... Penkios dienos, kai negaunu jokių žinių. Su kiekviena praeinančia minute vis mažiau vilčių rasti ją... gyvą... Šias mintis išmetu iš galvos, nes tikrai jausčiau, jeigu kas jai nutiktų. Ji mano siela, neatskiriama mano dalis. Aš ją surasiu, išplėšiu net iš velnio nagų, bet ją surasiu. Ji negalėjo taip imti ir išeiti, jai tikrai turėjo kažkas nutikti. Žinau, kad čia to šliužo darbas... Kitaip ir negalėjo būti. Ji pažadėjo manęs nepalikti, o ji visada tęsi savo pažadus...

Pažvelgiu į ant sienos kabantį gerokai per brangų paveikslą. Nusišypsau, prisiminęs jos pasibjaurėjimą juo. Ketinau vietoj jo pakabinti jos portretą, bet taip ir nepadariau... Norėjau kiekvieną kartą sėdint kabinete, pakėlęs galvą matyti ją, bet ji taip žavingai suraukia nosytę žiūrėdama į tas dėmes paveiksle, kad nenorėjau netekti šio man brangaus vaizdo.

Prisiminimai blanksta ir vėl aš susiduriu su realybe. Automatiškai surenku Sebo numerį. Jis iškart atsiliepia, man net nepratarus nė žodžio:

- Deja, nieko dar neturiu ką pasakyti... Apskambinau visus ką pažįstu. Šukuojamas kiekvienas Italijos skersgatvis, mes tikrai ją rasim, Kailai...

- Ačiū.- teištariu ir padedu ragelį.

Vakar pasiekiau lūžio tašką. Sukviečiau artimiausius draugus ir jiems papasakojau apie jos dingimą. Tiesa sakant papasakojau viską- net ir tai ką jai padariau, viską ką jai padariau, kaip ją skaudinau... Kaip ją nuskriaudžiau... Nemėgstu atvirauti, bet daugiau nebegalėjau ilgiau laikyti to savyje. Turėjau jiems papasakoti viską ir maldauti jų pagalbos ją surasti. Galvoje vis dar skamba Felisitės klyksmas: „Ar nepagalvojai, kad ji tiesiog išėjo? Nuo tavęs... Tu niekšas! Taip su ja pasielgei! Ji jau seniai turėjo nuo tavęs pabėgti!". Ne, tai negali būti tiesa. Ji mane per daug myli, kad taip pabėgtų. Ji stipri, būtų stojus prieš mane ir mes būtume viską išsiaiškinę. Būčiau jai pasakęs, kad Sandra tiesiog įėjo į mano kambarį ir mane pabučiavo. Bandęs ją įtikinti, kad aš visą tą laiką buvau jai ištikimas... Mes būtume viską išsiaiškinę. Susitaikę ir pasimylėję. Vėl būčiau pasinėręs giliai į ją ir užmiršęs viską pasaulyje. Ji- mano namai, mano gyvenimas.

Bet blogos mintys viena po kitos lindo į galvą. Aš ją tikrai nuskriaudžiau. Prisimenu ją, kai pirmą kartą pamačiau. Lukas, kurį laiką stebėjo ją ir atsiuntė jos nuotrauką. Nors iš pirmo žvilgsnio ji ir neatrodė niekuo neypatinga, bet kai ją pamačiau savo akimis... Pamaniau, kad ji- angelas. Saulės spinduliai ją apšvietė, jos oda ir plaukai blizgėjo. O žvilgsnis... Rodos ji kiaurai permatė mano juodą sielą. Vien pamatęs ją supratau, kad ji turi būti mano, net ir per prievartą. Kad privalau ją turėti bet kokiais būdais.

Visada niekinau moteris, nes jos silpnavalės, bet niekada jų neskriaudžiau, bent jau fiziškai. Bet ji... prie jos prarasdavau protą. Norėjau, kad ji kaip kitos, vos man pamojus, praskėstų kojas, bet ji to nedarė. O aš norėjau, turėjau ją turėti. Tad tiesiog ją pasiėmiau... Nors ir daug kartų atsiprašiau jos už tai, kad ją išprievartavau, bet aš nė kiek to nesigailiu. Neištrinčiau nė vienos akimirkos. Atsimenu kiekvieną sekundę, kai panirau į ją. Ji buvo tokia siaurutė, bet net lengvas mergystės pasipriešinimas manęs nesulaikė. Suvokiau, kad ji nekalta, kai panirau į ją, bet negalėjau sustoti. Per daug jos norėjau. Jaučiausi lyg visą laiką klaidžiojęs dykuma, o ji buvo mano lašas vandens. Kiekvieną kartą pasinėręs į ją pajusdavau gyvastį. Ji niekada man nebuvo tik eilinis išplaukęs veidas, kurį dulkinu. Ne, ji atsiduodavo man ne tik kūnu, bet ir siela. O aš savanaudiškai ją pasiimdavau, neduodamas jai nieko, tik kelis trupinėlius. Jai niekada nesakiau, ką jai jaučiu, kokia ji man svarbi. Nors ir pats tą suvokiau visai neseniai. Tą naktį, kai ji pasakė apie savo ligą.