...aš drąsi...

Tamsiame skersgatvyje tūnantys pavojai

Mane pažadino bruzdėjimas kambaryje. Kailo tylus vaikščiojimas po kambarį. Kodėl jis nemiega? Išgirstu, kaip jis drabužinėje atitraukia drabužių pakabas ir atsidaro slaptą seifą. Snausdama klausausi tylaus brazdėjimo drabužinėje. Būčiau taip ir užmigusi, bet mano ausis pasiekė užtaisomo ginklo garsas...

Gulėjau nejudėdama duodamasi, kad miegu. Kailas dar kažką tyliai pasiėmė nuo spintelės ir patyliukais išėjo iš kambario. Jam tik užvėrus duris, šokau iš lovos ir nedegdama kambaryje šviesos, tik drabužinėje, greitai įšoku į tamsius džinsus bei užsimetusi juodą džemperį, pasigriebiu automobilio raktelius. Paslapčia nusileidus į apačią, dar spėju išgirsti nuvažiuojančio automobilio garsą. Bet ne Kailo. Jo automobilio garsas kitoks. Gal jis liko namie? Bet kabinete nedega šviesa, o kitur kur jo tikrai nėra. Nubėgu per kiemą lik garažų ir šoku į savąją audi. Jau išvažiavus į pagrindinį kelią, pamatau sparčiai tolstančias galines automobilio šviesas. Čia turėtų būti tas automobilis, kuriuo išvažiavo Kailas. Kažkas čia vyksta ir pats laikas man tai sužinoti. Nes tas šaudymas parke, Kailo nuolatiniai slapukavimai, man jau pabodo. Seniau tai lietė tik jį, bet dabar esu įvelta ir aš. Ir labai tikiuosi, viliuosi, kad jis nevažiuoja ten kur aš galvoju. 

Seku automobilį per gan didelį atstumą, tad vis pametu jį iš akių. Kai priartėjame prie miesto, tenka prisiartinti arčiau, nes, nors ir nėra aplink daug automobilių, bet mano sekamas automobilis vis išnyksta tarp kitų. Kailas važiuoja ne tik kad ne savu, bet ir ne su vienu iš kitų jam priklausančių automobilių. Tai visiškai paprastas automobilis, senesnis nei paprastai jis vairuoja, visiškai niekuo neypatingas, tad tai mano įtarimus tik dar labiau padidina.

Įvažiavęs į man nepažįstamą rajoną, automobilis pradėjo lėtinti greitį. Turėjau gerokai atsilikti, nes aplink nebeliko automobilių, o mano sidabrinė audi per daug išsiskiria naktyje. Ypač ne itin prabangiame rajone. Sekamas automobilis užsuka už kampo ir dingsta. Velnias, pamečiau jį iš akių... Dar kiek pavažiavusi sustoju ir užgesinu variklį. Praveriu langą, kad įleisčiau šviežio oro ir tuo pačiu tikėdamasi išgirsti to automobilio garsą. Bet neišgirstu nieko. Tik kažkur tolumoje girdimi žemi muzikos dažniai. Lyg būtų netoliese naktinis klubas. Arba baras... Dieve... Bloga nuojauta dar labiau mane surakina. Ir įtarimai...  Nors ir kaip bijau, nors ir koks pavojingas atrodo rajonas, bet baimė, kad Kailui gali kas nors atsitikti, arba kad jis pats gali ką blogo padaryti, per didelė. Net pati stebiuosi iš kur pas mane tiek drąsos. Išlipu iš savo automobilio. Laikydamasi šešėlių, užsidedu gobtuvą, paslėpdama plaukus. Kad kuo mažiau traukčiau dėmesį. Dėl visa ko. Pamažu slenku sienomis link vis garsėjančios muzikos.

Priėjusi prie skersgatvio, pamatau tamsoje stovinčius trijų vyrų siluetus. Prisiartinus arčiau pradedu juos išskirti. Vienas iš tų vyrų Kailas, nes jam prisidegant cigaretę, žiebtuvėlio liepsna apšviečia jo veidą. Bet jį būčiau ir taip atpažinus iš tik jam būdingos stovėsenos. Kiti du vyrai tūno šešėliuose, nors vienas iš jų irgi rūko. Gerai įsižiūrėjusi atpažįstu trečiąjį. Ištikimasis ginklanešys Fabio... Apsidairau aplink ieškodama kaip dar galėčiau arčiau prie jų prisiartinti ir likti nepastebėta. Netoliese stovi automobilis. Sidabrinis. BMW. Tas pats, kuris mane persekiojo... Net neabejoju tuo. Siaubas sukausto mane. Kailas čia atvažiavo ne veltui. Jis čia atvažiavo, kaip ir buvo žadėjęs, pabaigti viską. O aš, kaip kokia kvailė, pasitikėjau juo ir nurodžiau kur važiuoti...

Trys vyrai laukia šešėliuose. Kaip ir aš. Laukiame. Ilgai ir tylomis. Po beveik pusvalandžio laukimo, pamatau kaip atsidaro baro tarnybinės durys. Bet jau žinau kas turi išeiti. Net neabejoju, kad tai Emilis. Neabejoju, kad čia tas baras, kuriame jis dirba. Emilis žengia į tamsą, lyg pelė į spąstus, ir prisidega cigaretę. Matau, kaip žiebtuvėlio šviesa apšviečia jo nieko neįtariantį veidą. Tuomet iš tamsos žengia jis... Tamsusis žmogus... Emilio akys išsiplečia ir jis bando sprukti, bet Fabio užkertą kelią užremdamas baro duris savo kūnu. Kad niekas negalėtų ateiti ar išeiti. Emilis lieka įkalintas tarp dviejų vyrų. Jis pradeda blaškytis, ieškodamas galimybės išsigelbėti. Kailas kažką jam kalba, bet iš ten, kur esu aš, nesigirdi. Tik murmesys. Jie ginčijasi. Matau kaip Kailas bando valdytis, matau kokie įtempti ji kūno judesiai. Emilis kažką jam pasako, tad Kailas šoka į priekį ir jį bloškia į sieną lyg lėlę. Kailas užsimoja ir pasipila pirmas kraujas. Užsidengiu ranka burną, kad nepradėčiau rėkti. Jis negailestingas. Nesivaldantis. Sudavęs dar porą negailestingų smūgių, Kailas leidžia susmigti Emiliui lyg maišui ant grindinio. Trečiasis vyras išeina iš skersgatvio ir atsirėmęs į namo kampą stebi ar niekas neateina. Kad niekas nesutrukdytų mano įbrolio egzekucijos... Girdžiu, kad Emilis stodamasis kažką piktai surėkia ir nusikvatoja. Kailas visai pratrūksta. Staigiu judesiu iš po juosmens išsitraukia ginklą ir nutaiko į Emilį. Blausioje šviesoje žybteli ginklo šaltas metalas. Kailas atsistoja tvirtai, truputi praskėtęs kojas. Jis eis iki galo. Žinau tai, todėl išlendu iš savo slėptuvės ir pasileidžiu bėgti link jų. Jau beveik pasiekus skersgatvį, man kelią pastoja trečiasis vyras. Vyras sugauna mane ir tvirtai surakina savo glėbyje. Bandau ištrūkti, todėl spyriu tam vyrui į koją. Jis kažkiek atlaisvina savo gniaužtus, todėl pasisuku ir pažvelgusi į jį, atpažįstu. Tai Sebas. Jis irgi čia įsivėlęs, bet juk neturiu ko stebėtis...

- Kailai, maldauju...- pratrūkstu bandydama išsivaduoti iš Sebastiano rankų.- Nebūk žudikas...

Kailas, išgirdęs mano balsą,  atsisuka. Nuostaba atsispindi blausios skersgatvio šviesos apšviestame jo veide. Jis žvelgia tai į mane, tai į Emilį. Matau kaip jo sumišimą pradeda keisti pyktis. 

- Aš sekiau tave.- tariu užbėgdama jo įtarinėjimams už akių.- Aš tau atsivėriau... Tu pažadėjai jam nieko nedaryti...

- Išvežk ją iš čia.- pro dantis iškošia Kailas Sebui.- Tuoj pat...

- Ne... - ištrūkstu iš Sebo rankų ir pripuolu prie Kailo. Mano artumas jį pradeda trikdyti. - Nedaryk to... tu ne toks kaip jis. Tu ne žudikas... 

- Vesk ją!-  surinka Kailas Sebui. 

Mane surakina tvirtas glėbys. Kailas išlieka nepermaldaujamas. Pabyra ašaros. Pasijaučiu bejėgė. Nenoriu, kad jis taptų žudiku. Neištverčiau to... 

Emilis, pasinaudodamas tuo, kad visas užpuolikų dėmesys skirtas man, bando sprukti. Lyg žiurkė. Bet Kailas greitesnis už jį ir užsimojęs ginklą laikančia ranka, alkūne trenkia jam į veidą. Pasigirsta trakštelėjimas ir pasipila dar daugiau kraujo. Emilis susmunka ant grindinio ir užsidengia delnais kraujuojantį veidą. Mane supykina. Pabandau vėl ištrūkti iš mane laikančių gniaužtų, bet Sebas stipresnis. Kailas vėl draugui meta perspėjantį žvilgsnį ir galvos mostu parodo, kad jis vestų mane iš čia. O pats vėl visą dėmesį nukreipia į savo auką, kuri bando vėl pakilti ant kojų. Sebas skaudžiai mane sugriebia ir pradeda tempti atgalios.  

- Jeigu tai padarysi- niekada tau neatleisiu!- surinku Kailui vėl patraukdama jo dėmesį. - Aš niekada negalėsiu mylėti žudiko!!!

Kailo akys išsiplečia ir jis susvyruoja. Sudvejoja. Akimirkai. Bet galiausiai atgauna pusiausvyrą ir vėl ginklą nukreipia į auką. Sebas stipriais gniaužtais surakina mano rankas, kad nustočiau jį draskyti. Jis per stiprus ir negaliu iš jo ištrūkti. Sebas per prievartą ištempia mane iš skersgatvio ir nutempia verkiančią tolyn. Tolyn nuo jo. Dar prieš dingstant už kampo spėju pamatyti dvejojantį Kailo žvilgsnį... Paskutinį kartą pamatyti savo tamsos angelą... Nes vos mums nutolus... vos atsidūrus per saugų atstumą... staiga pasigirta šūvis...