...aš drąsi...

Nusitempti į pragarą

Kailas išeina iš drabužinės pasipuošęs juodu smokingu ir, pamatęs mane, sėdinčią ant lovos krašto ir bandančią aprengti Šarlotę, plačiai nusišypso.

- Tikrai nenori važiuoti su manimi?

- Ar aš panaši į tokią, kuri galėtų dabar stoti ant raudono kilimo?- paklausiu jo timtelėdama vėl supiltus marškinėlius.

Pamaitinti du vaikus ir likti švariai yra misija neįmanoma. Kodėl jie išalksta vienu metu? Kiekvienas toks jų alkio sukeliamas triukšmas mane išmuša iš vėžių.

- Tu vistiek ten būtum gražiausia moteris...- Kailas pažvelgia į mano pavargusį veidą ir vos šypteli.- Tai tik paprastas labdaros renginys. Tikrai nepersigalvosi?

- Patikėk, išeiti į viešumą dabar noriu mažiausiai.

Kaip tik tuo metu, kai baiginėju rengti dukrą, ji prabunda ir pasigirsta šaižus jos balsas. Kažkoks košmaras... Tokiais tempais tikrai niekada neišsiruošim iš namų... Kailas prieina ir man baigus užsegti jos megztuką, pakelia Šarlotę ant rankų, visiškai nesibaimindamas, kad ji suteps jo smokingą. Dukra, nepatenkinta, kad buvo aprengta, niekaip nenurimsta. Kailas priglaudžia ją prie krūtinės ir lūpomis priglunda jai prie galvytės.

- Šššš, mažute, pažadinsi brolį...

Bet jau per vėlu. Jos balselis jau pasiekė brolio ausis ir šis, stipriai susiraukęs, prisideda prie sesers. Po namus pradeda skambėti skambus duetas, dar labiau mane išvesdamas iš proto... Kilsteliu Kristianą ir puolu traukti jo drabužėlius, greitai juos pakeisdama švariais. Jie tokie maži, o taip išsiterlioja, kad tikriausiai vaikai jau turi daugiau drabužių už savo tėvus, tad kas bus, kai jie pradės vaikščioti?

Nežinau kaip, gal dėl Kailo spinduliuojančios ramybės, gal dėl įgimtos tėviškos savybės, po dešimties minučių vaikai aprengti ir nurimę. Pasinaudoju proga ir neriu į drabužinę susitvarkyti pati. Greitai įšokusi į patogiusp, laikinai dar švarius rūbus. Grįžusi į kambarį randu Kailą, sėdintį ant lovos krašto, prieš save ant plačios mūsų lovos pasiguldžiusį vaikus ir kažką jiems pasakojantį. Jie žiūri į tėvą plačiai atmerktomis akimis ir gaudydami kiekvieną jo žodį. Monitoniškai skambantis Kailo balsas nuramina net ir mane. Pasijuntu jau pavargusi, nors dar net neišvažiavome iš namų. Kailas dvyniams kažką pasako ir abu sutartinai pradeda mojuoti rankomis ir kojomis. Kailas nusijuokia ir pasilenkęs abu apdovanoja bučiniais. Prieš beveik du metus, kai pamačiau jį pirmą kartą, tikrai, jeigu kas būtų pasakęs, kad žvelgsiu į tokį vaizdą, būčiau nepatikėjusi. Mes nuėjome siaubingai ilgą kelią, išgyvenome tiek daug, bet išlikome. Išlikome kartu ir vieningi. Niekada negalėjau pagalvoti, kad šeimos sukūrimas atneš man tokią ramybę. Ne namuose, bet širdyje...

Kailas, kilstelėjęs galvą ir pamatęs mane jį stebintį, nusišypso. Dar niekada anksčiau nejaučiau jam tokios meilės, tokio begalinio atsidavimo. Jausmai užplūsta mane ir prireikia kelių akimirkų, kad nuraminčiau taip smarkiai plakančią širdį. Kas būtų, jeigu viso to netekčiau? Jeigu likimas vėl bandytų mus išskirti, atimti tai kas mums brangu? Nežinau iš kur taip netikėtai kilo šios mintys, bet jos suspaudė man širdį.

- Pasiruošusi? - paklausė Kailas susirūpinusiu žvilgsniu žvelgdamas į mane.

- Taip...- išlemenau, vis dar negalėdama atsikratyti tų slogių minčių.

Prisiverčiau į dvi dideles rankines sukrauti vaikų daiktus, kurių mums galį prireikti nakčiai. Kadangi Kailas su Korbiu grįš vėlai, liksime nakvoti senajame name. Esmė irgi neina į pristatymą, todėl palaikys man draugiją. Bus šioks toks mergaičių vakaras, juolab, kad Lučia jau ten ir prižiūrės mūsų vaikus. Jau seniai nebuvau vakarojusi tik su drauge, bet, sprendžiant iš mano nuovargio, kurį jaučiu dabar, mūsų pasisėdėjimas neužsitęs.