...aš drąsi...

Epilogas

Įvažiuoju į kiemą ir užgesinu variklį. Bet nelipu. Dar noriu pasimėgauti ramia minutėle ir palikti iki durų visus darbo rūpesčius. Nes įžengus pro mūsų svajonių namo duris, manęs laukia kitas gyvenimas. Šviesesnis. Pilnas meilės. Žmonai ir mylimiems vaikams. Žvelgiu pro automobilio langą į savo namą ir susimąstau. Visada save laikiau stipriu ir žiauriu žmogumi. Daug metų nevertinau moterų, laikiau jas tuščiomis ir paviršutiniškomis. Naiviomis ir silpnomis. Iki kol sutikau ją- merginą iš mažos šalies, kuri išvarė mane iš proto. Privertė mane jausti tiek jausmų, kurių net pavadinimų nežinojau. Ji išmokė mane gyventi, nors ir ne visada tai buvo lengva. Ji pakeitė mano mąstymą, net mane patį. Tik jos dėka galiu mylėti ir būti mylimas, jaustis laimingas. Mano gyvenimas iki jos buvo kaip nespalvotas filmas, margintas juodai baltomis dėmėmis, bet ji... Ji atnešė ne tik šviesą į mano gyvenimą, bet ir suteikė jam spalvų. Ji - angelas, kuris išgelbėjo mano nuodėmingą sielą.

Matau, kaip viršuje lange dega blausi šviesa. Melita tikriausiai migdo Andželą, mūsų mažą namų stebuklą, kuri pasibeldė vos prieš dešimt mėnesių. Šypteliu. Vardas dukrai labai tinkamas, nes ji nusileido pas mus kaip angelas. Vėl privertė mus pasijusti jaunais. Na, bent jau mane. Buvo netikėta naujiena, kad Melita vėl pastojo. Net ir po tiek metų. Plačiai nusišypsau prisiminęs, kai Melita, pamačiusi vėl teigiamą nėštumo testą, tiesiog pašėlo. Ant manęs... Sukėlė tikrą audrą namuose su riksmais ir ašaromis. Tai buvo staigmena mums abiems, nors aš viduje džiaugiausi namuose turėdamas dar vieną jos dalelę, mažą kopiją. Jau galbūt netrukus galiu tapti ir seneliu, bet dabar esu vėl jaunas tėvas. Mažoji dukrytė- mūsų netyčiukas...

Mintis išvaiko didžiuliu greičiu įlėkęs į kiemą sidabrinis automobilis, kuris sustoja šalia manojo. Kristianas iššoka ir savo sportinio Maserati automobilio, kurį jam nupirkau prieš kokius metus, ir greitu žingsniu pasileidžia link namo.

- Sūnau,- tariu išlipdamas iš savojo automobilio.- ar kas nutiko?

Jis pažvelgia į mane tokiu žvilgsniu, kurį matydavau prieš daugybę metų veidrodyje. Tatuiruotėmis margintomis rankomis jis nervingai pašiaušia savo juodus plaukus ir tamsiomis įsiūčio pilnomis akimis pažvelgia į namą.

- Nežinau dar...- atsako jis.

Prieinu prie sūnaus ir mes susigretinam. Jis toks pats aukštas kaip ir aš. Jis- mano jaunesnioji kopija. Sūnus vėl persibraukia per plaukus ir pamatau jo nubrozdintus krumplius. Priebučio šviesa blankiai apšviečia sumuštą skruostą ir prakirstą lūpą. Jis ne juokais gavo.

- Kas nutiko?- paklausiu kaip galėdamas ramiau, vesdamasis jį į vidų.

Šiaip jis nėra iš tų plepiųjų, bet man visada pasipasakoja. Kitaip nei mūsų namų moterims. Bet Kristianui nespėjus nieko atsakyti, vos tik mums įėjus į vidų, man į glėbį pasileidžia dar viena mano kopija, dar vienas netyčiukas...

- Tėveli...- suklega Davidas, septynerių metų mano sūnus, puldamas man į glėbį.

Pakeliu jį ant rankų ir stipriai apkabinu, pabučiuodamas jo juodaplaukę galvytę. Jis savo mažomis rankutėmis apsiveja mano kaklą ir stipriai suspaudžia. Neabejoju, kad jis vėl sėdi iki vėlumos laukdamas manęs. Taip elgiasi nuolat, vis priversdamas bartis mamą, bet tai dar viena priežastis skubėti man namo.

- Kodėl nemiegi?- paklausiu jį pastatydamas ant grindų. Arba jis per greitai auga, arba aš darausi per senas jį kilnoti.

- Rytoj nereikia į mokyklą ir mama leido tavęs palaukti. - Davidas išsišiepia ir negaliu pats nenusijuokti iš jo iškritusių priekinių dantų tarpo.

Kai jam iškrito pirmasis pieninis dantis, teko jį vežti į Disneylandą, nes Kristianui paerzinus brolį, kad bedančiai mergaitėms nepatinka, nepadėjo net dantukų fėjos padėtas pinigėlis... Melita nuolat man kartoja, kad per daug lepinu vaikus, kad leidžiuosi apvyniojamas apie pirštą, bet... Man patinka būti jų mulkinamam...