...aš drąsi...

Pasiimti tave bet kada

Atidavus projektą, vėl neturėjau ką veikti. Bijojau, kad realybė vėl mane pasivys, todėl imiausi kito savo hobio- valgio ruošimo. Visą dieną mokiausi iš Lučios ir virėjos itališkų saldumynų gaminimo įpatumų. Labiausiai dėl to džiaugėsi Danielė, kuri buvo mano pagalbininkė.

-       Melita,- mums skanaujant rezultatus į virtuvę įėjo Izabelė. Ji atrodė klaikiai. – ar galime pasikalbėti?

Linktelėjau galvą ir nusiplovusi rankas išėjau paskui Izabelę. Ji nusivedė mane į savo kambarį. Keista ją matyti su sportiniu kostiumu ir nešukuotais plaukais. Ji visiškai nepriminė tos primadonos, kurią įpratau matyti.

Mums įėjus į jos kambarį, ji atsisėdo ant lovos ir pravirko.

-       Melita, žinau, kad manęs nekenti...

-       Nejaučiu tau neapykantos.- pamelavau jai, nes man jos kažkodėl pagailo.

-       Žinau, kad Lukas tau viską papasakojo apie mus...- ji vėl pradėjo verkti.- Norėčiau paprašyti, kad pasikalbėtum su broliu ir paprašytum jį vėl Luką priimti... Brolis net nesileidžia į kalbas...

-       Kailas tikrai manęs nesiklausys.- papurčiau galvą.- Beto, Lukas pats išėjo iš darbo.

-       Bet jeigu pabandytum...

-       Izabele, mes net nesikalbam...- sunkiai atsidusau ir prisėdau šalia jos.- Šiuo metu tikrai negaliu tau nieko padėti. Man pačiai jo trūksta.

-       Tai kaip aš gyvensiu be jo...- vėl pradėjo verkti ji.

-       O kodėl neleidi, kad Lukas pasikalbėtų su tavo broliu?

-       Nes brolis išvarys mane... Nenoriu rinktis: šeima arba Lukas.

-       Kailas su tavim niekada taip nepasielgtų.- bandžiau raminti ją.

-       Tu geriau nei aš žinai, koks jis gali būti neperkalbamas ir žiaurus...

-       Tas tiesa...- atsidusau. – Čia ne su manim turi kalbėtis. Pasikalbėk su broliu ir pabandyk jį pati įtikinti...

-       Dieve...- ji susiėmė galvą ir dar labiau pradėjo verkti.- Labai myliu Luką... negaliu be jo gyventi.

-       Tai kodėl nekovoji dėl jo? Kodėl jam neleidi kovoti už jus?

Bandžiau ją paguosti, bet man ne kaip sekėsi... Galiausiai jai truputi nusiraminus, atsisveikinau su Izabele ir grįžau į savo kambarį.
Jis skendėjo tamsoje. Sienoje radusi šviesos jungiklį, įjungiau šviesą. Ne iš karto supratau, kas įvyko. Uždariau duris ir žengiau į kambarį. Aplink mėtėsi mano daiktai. Jie buvo ištraukti iš stalčių ir buvo bet kaip sumesti ant grindų. Pro praviras drabužinės duris pamačiau, kad betvarkė vyrauja ir tenais.

-       Kas per...- apsidairiau ir krūptelėjau išvydusi jį. – Ar tu čia taip padarei?

Kailas gurkštelėjo viskio tiesiai iš gerokai nugerto butelio. Jis lėtai atsistojo. Mane sukaustė baimė, ne- greičiau siaubas.

-       Ar šitų ieškai?- jis mestelėjo tabletes ant grindų man po kojomis.

Jaučiau, kaip sustojo širdis plakusi. Žvelgiau į kontraceptines tabletes ir pajutau kaip mane apima panika.

-       Nesuprantu apie ką tu...- sušnibždėjau negyvomis lūpomis.

-       Laikai mane kvailiu? Apgavai mane!

-       Aš nieko...

Krūptelėjau, kai netoli nuo manęs į sieną dužo butelis. Viskio lašeliai užtiško ant manęs.