...aš drąsi...

Priklausyti tik jam

Pastarosios savaitės ramios. Bent jau kiek galima tokioje situacijoje. Izabelė, nors ir dingusi, bet kartas nuo karto vis susisiekia trumpai su manimi norėdama pasakyti, kaip jai sekasi. Na, ji bando gyventi visiškai kitokį gyvenimą nei prieš tai: be dizainerių rūbų, tarnų ir skaičiuodama kiekvieną centą. Kailas jau aprimęs ir kažkiek... susitaikęs su sesers nebuvimu, todėl... na... net nežinau kodėl pasiduodu Izabelės prašymams, ir nieko nesakau apie ją. Tiesa sakant, Kailo žaizda kaip ir pradeda užsitraukti, todėl nenoriu jos draskyti... Žinau, kad elgiuosi labai negerai, bet... tiesiog taip elgiuosi...

Artėja savaitgalis. Kartu ir Kailo gimtadienis. Jo gimtadienį nutariam švęsti viename iš tų prabangių klubų, priklausančių Sebastianui. Nors Kailas ir inkščia dėl to, nes jis išvis nenori jo švęsti. Tipo jau per senas tam. Juokinga girdėti tai iš greitai trisdešimt antrąjį gimtadienį švęsiančio vyro. Tad laisvą nuo darbo akimirką praleidžiu planuodama jo gimtadienį. Jis dėl mano gimtadienio pasistengė ypatingai, pakėlė labai aukštai kartelę, tad dabar turiu kaip reikiant pasukti galvą. Labiausiai sunku išrinkti jam dovaną. Ką galima dovanoti vyrui, turinčiam viską? Bet... man vis galvoje skamba jo žodžiai, kad jis labiausiai už viską nori, kad priklausyčiau tik jam. Kad visi tai žinotų. Todėl... ketinu tai ir padaryti... ir labai tikiuosi, kad tai pavyks įgyvendinti. 

Penktadienio rytą, jo gimtadienio dieną, palaukiu kol jis išvažiuos į darbą, bet jis vis delsia.

- Ar tu nevėluoji?- paklausiu jo jam lėtai gurkšnojant kavą terasoje. Per daug lėtai. 

- Ne. O kodėl mane skubini?

 - Neskubinu. Tik klausiu.- mindžikuoju nuo vienos kojos ant kitos stovėdama prieš jį.

- Galiu šiandien ir nevažiuoti. Galim likti namie. - jis pasisodina mane ant kelio ir plačiai nusišypso, bandydamas man po suknele pakišti ranką. 

- Ar tau nereikėtų, nežinau, valdyti savo imperiją, atleisti kokį vargšelį ar šiaip kam protą paknisti?

- Ne.- jis plačiau nusišypso ir įremia nosį man į kaklą.-  Viskas darbe puikiai einasi. 

- Bet vistiek galėtum padirbėti...

- Ką sumąstei? - jis kilsteli man nuo kaklo galvą ir žvelgdamas į mane prikanda lūpą. 

- Aš? Nieko. Aš tik ruošiuosi į darbą.- tariu ir pasilenkusi pasiimu vynuogę.- Dirbsiu iki pat vakaro. 

- Rimtai? 

- Aha. - tariu sukramčius.- Grįšiu tik persirengti vakarui. 

- Tai gal man tave į darbą nuvežti? - matau, kaip jis specialiai bando mane suerzinti. 

- Galiu nuvažiuoti ir pati. 

- Bet galiu ir nuvežti. Man juk pakeliui.- jis prisimerkia stebėdama mano reakciją.

- Ne. Dar turiu labai daug reikalų. - atsistoju ir susitvarkau suknelę.

- Kažkodėl man net oda šiaušiasi. Ką sugalvojai? 

- Nieko. -tariu ir palinkusi pabučiuoju jį. - Tiesiog noriu pasiruošti vakarui švęsti savo tobulo vyro gimtadieniui. - paskutinius žodžius sukuždu jam į lūpas.

- Tobulo vyro? - jis plačiai išsišiepia.

- Tobulai... netobulo... vyro... - pakartoju su kiekvienu žodžiu jį apiberdama bučiniais.

Jis nusišypso ir aš negaliu atsispirti dar kartą jo nepabučiavusi. 

- Taigi, bandai mane išspirti iš namų?

- Būtent tą ir bandau padaryti. Bet man nelabai sekasi.- suraukiu nosį taip dar labiau jį prajuokindama.

- Nelabai. Nes šiandieną noriu praleisti su savo moterimi.