...aš drąsi...

...toliau nuo tavęs

- Mergaite,- kreipiasi į mane prakaituotas kolega ir baksteli mane alkūne.- tavo telefonas skamba.

Ne iš karto suprantu, ką jis nori pasakyti. Jis riebiu pirštu parodo į mano rankinę. Dabar ir aš išgirstu prislopintą Monikos dainos garsus. Atsegu rankinę ir pradedu joje raustis. Joje tiek visko daug, nes nešiojuosi viską, ko man gali prireikti, jeigu reikėtų tą pačią akimirką bėgti. Melodija nutyla man dar nespėjus užčiuopti savo mobiliojo. „ Man nebaisu, nes tai ką mes suradom kartu, negali būti melas..." vėl pradeda skambėti Monikos daina. „Mama" šviečia gerokai nubrozdintame ekrane. Vienas galas ir skilęs. Tokį pirkau už kelis eurus iš kažkokio abejotinos reputacijos jaunuolio ir šypteliu pagalvojusi, kaip į mano pirkinį reaguotų Kailas... jis net į rankas tikriausiai bijotų paimti. Bijodamas užsikrėsti parazitais... Nes jis net neįsivaizduoja kaip paprasti mirtingieji gyvena.

- Klausau. - atsiliepiu ir bandau suprasti kas man sakoma per ūžiančio troleibuso garsą.

- Mieloji, kur tu esi? - girdžiu mamos balsą. Ji dar kažką sako, bet neišgirstu.

- Mama, negirdžiu tavęs. Aš dabar troleibuse, bet tuoj atvažiuosiu į Akropolį. Tada perskambinsiu, gerai? - išrėkiu į ragelį.

Įsikišu telefoną vėl į rankinę ir pažvelgiu pro langą. Kitam sustojime turėsiu išlipti. Atsistoju ir prasibraunu pro šalia sėdintį vyrą. Jis beveik nesitraukia mane praleisdamas, todėl turiu per jį persiropšti. Liečiantis mūsų kūnams, manęs vos nesuvimdo. Tikiuosi, iš suknelės pavyks pašalinti jo prakaito kvapą... Prasibraunu alkūnėmis iki troleibuso galinių durų. Žmonės irgi skuba kuo greičiau palikti pridususią ir sausakimšą transporto priemonę, todėl lieku apstumdyta kol ištrūkstu į lauką. Išlipus iškart apsipilu limpančiu prakaitu. Atrodo, kad oras net karščio bangomis kyla, todėl nieko nelaukdama nuskubu link Akropolio svajodama apie kondicionierių gaivinamą orą. Labai greitai pripratau būti milijonieriaus žmona, todėl seniau įprasti dalykai, kad ir važiavimas viešuoju transportu, man kelia pasibodėjimą. Bet juk turiu pratintis...

Eidama per gatvę nuo karščio alsuojančiu asfaltu perskambinu mamai:

- Mieloji, kodėl važinėji troleibusais? Juk tavo padėties moteriai to nereikėtų daryti, juk jie skirti žemesnei nei vidutiniai klasei...- pradeda mane iškarto atsiliepus barti mama. Kur gi ne. O ką ji pasakytų, jei sužinotų, kad man likę kiek daugiau nei du šimtai eurų ir jų turės pakakti pirmosioms dienoms Londone. Laimei, bent jau pigiai lėktuvo bilietą įstengiau įsigyti. - Kada grįši namo?

- Už valandos. - net atsidūstu įėjus į Akropolį, kai mano nuo kaitrios saulės įraudusią ir išsausėjusią odą apgaubia vėsus oro srautas.

- Tikiuosi negalvoji vėl važiuoti autobusu?

- Ne.- nuraminu ją,- tėtis už valandos atvažiuos manęs paimti.

- Pasistenk grįžti kuo greičiau, gerai? - mamos balsas kiek dreba.

- Mama, ar gerai jautiesi? - sunerimstu.

- Viskas gerai, tiesiog... baisiai karšta...

- Gerai...- nors nė trupučio nepatikėjau jos žodžiais. - galvojom su tėčiu nueiti kur papietauti, bet pietausime tuomet namuose, gerai?

- Jūs tik grįžkit greičiau namo... - sunkiai atsidūstama ji nutraukia pokalbį.

Man neramu dėl jos. Nuo vakar ji pradėjo keistai elgtis ir jaustis. Vakar vaikščiojo visa išbalus, beveik nekalbėjo. Girdėjau, kaip ji nemiegojo beveik visą naktį. Man ją tikrai bus sunku palikti, ypač kai ji prastai jaučiasi. Bet turiu tai padaryti, nes užsisėdėjus per ilgai vienoje vietoje, rizikuoju būti surasta.