...aš drąsi...

Užuovėja

Nežinau kaip, bet man pavyko kažkaip nusigauti iki kapinių. Tik atvažiavusi ten susivokiau kur aš esu... Net pati nežinau, kodėl būtent šitą vietą pasirinkau kaip slaptavietę. Tiesiog mane traukė link čia. Lyg kažkas būtų šaukęs. Galbūt tai sąžinė? Galbūt ji neduoda man nuolat ramybės, vis primindama, kad dėl mano kaltės nebeplaka maža širdelė?

Susiradusi sargą, paprašiau, kad jis įleistų mane į kriptą. Norėjau pabūti arčiau savo vaikelio, norėjau iš tos vietos pasisemti ramybės. Norėjau vietos, kurioje galėčiau nurimti, kur niekas neblaškytų dėmesio. Kur galėčiau pažvelgti į savo sielą.

Tiesiog ir sėdėjau ten, viduje, ant grindų, nugara įsirėmus į statulos briauną. Statulos, kuri jam priminė jo mamą. Sėdėjau tol, kol nusiraminau ir pradėjau dėliotis savo mintis. Kol pasijutau šiek tiek stipresnė...

Mąsčiau apie Kailui pasakytus žodžius. Nesigailėjau jų ištarusi, nors ir nukentėjau. Nors ir kokie jie žiaurūs buvo. Bet tuo metu taip norėjau jį įskaudinti, kad ir jis pajustų, kokia nelaiminga jaučiuosi aš. Nors ir kiekvienas žodis buvo melas... Bet aš slapta net džiūgavau, matydama kaip jį paveikė mano žodžiai. Kaip vien mintis, kad nenorėjau būtent jo vaiko ir ryžausi... Mačiau, kaip jo akyse atsispindėjo skausmas, išdavystė, neapykanta. Tą patį jis turėjo matyti manosiose kai šipuliais paleido mano širdį.

Pradėjo temti, todėl viskas paskendo prieblandoje ir patalpą apšvietė tik sienose įmontuoti žibintai. Pasukau galvą ir pamačiau mane ramiai stebintį Kailą. Nežinau kiek laiko jis čia, bet iš jo stovėsenos sprendžiau, kad pakankamai ilgai. Lėtai atsistojau ir nieko jam nepasakiusi praėjau pro jį į lauką. Net nepažvelgus jam į akis.

Mane apgaubė maloni vėsa. Nuo ilgo sėdėjimo ant šaltų grindų skaudėjo sustirusius raumenis. Skaudėjo visą kūną. Skaudėjo sielą.

Įsisupusi į švarkelį nužingsniavau per kapines išėjimo link. Žinojau, kad jis seka man įkandin. Jaučiau jį. Kiekviena kūno dalimi jaučiau jį. Priėjusi prie jo automobilio, įsėdau į vidų. Kailas nieko man nepasakęs užvedė automobilį, kurio garsus variklio riaumojimas sudrumstė kapinių tylą.

- Kaip mane radai?- paklausiau jo, kai jau buvom netoli namų.

- Sargas paskambino ir paklausė ar gali tave įleisti. – tyliai atsakė jis.- Kodėl čia atvažiavai?

Nieko neatsakiau, tik nusisukau į langą ir užmerkiau akis. Visą kelią iki namų net nepažvelgiau į jį. Vis dar jaučiausi kalta dėl vaikelio žūties ir Kailo toks elgesys su manimi man daugiau nei pakankama bausmė. O jis ir toliau nusiteikęs mane bausti.

Kailui sustojus prie namo paradinių durų, jis buku žvilgsniu žiūrėjo vis dar pirmyn. Lyg kažką mąstydamas. Lyg bandydamas priimti sunkų sprendimą.

- Melita,- jis kreipėsi į mane lengvai pasisukdamas. Jo balsas nuskambėjo liūdnai. Ilgesingai. 

Bet aš nesiruošiau jo klausytis. Tiesiog atidariau dureles ir išlipau. Jau pavargau jo klausytis, kai pati esi negirdima. Jaučiausi perdegusi. Lyg nuniokota po gaisro dykynė.

Įėjus į namą Kailas uždėjo man ranką ant juosmens ir nusivedė laiptais į viršų. Tiesiai į savo kambarį. Įvedęs į savo kambarį, jis apgręžė mane į save. Jutau, kaip jis žiūri į mane. Stebi. 

- Gyvensi nuo šiol čia.- po visos amžinybės  tarė jis ir, nelaukdamas mano atsakymo, išėjo.

Bet jau man buvo nebesvarbu kur miegosiu. Buvau per daug nuo visko pavargusi. Pavargusi kovoti prieš visą pasaulį.