...aš drąsi...

Suartinti...

Prabudau staigiai pašokdama. Širdis beprotiškai daužėsi krūtinėje, o akys paniškai lakstė po kambarį. Sapnavau jį. Sapnavau, kad jis mane nušovė. Tiesiog fiziškai jaučiau krūtinėje kultos padarytą kraujuojančią skylę. Nurimk... kartojau sau. Tai tik košmaras. Prakeiktas košmaras...

Sapnui tolstant, dar kartą apsidairiau kur esu. Galiausiai suvokiau, kad esu Izabelės kambaryje. Matyt užmigome... Bet kur pati Izabelė? Jos nebuvo kambaryje. Išlipau iš lovos ir įjungiau papildomą apšvietimą, bet nieko kitaip nepamačiau. Jos nebuvo. Kur ji? Labai bijojau, kad ji bus išėjusi iš namų. Labai pergyvenau dėl jos, nes ji gerai visko neapsvarstė. Kaip ji Luką susiras? Juk jis dingo kaip į vandenį, kai ji jį paliko.

Išgirdau kažkokį garsą ir apsidairiau po kambarį, ieškodama kažko, bet nieko nebuvo. Tas garsas vėl pasikartojo. Ar čia kūkčiojimas? Man suspaudė širdį nuo blogos nuojautos.

- Izabele!- šuktelėjau, bet niekas neatsakė. 

Tik dabar pamačiau pro vonios durų plyšį sklindančią šviesos juostą ant grindų.Priėjau prie durų ir pabeldžiau, bet niekas neatsiliepė, tik vėl pasikartojo prislopintas kukčiojimas. Atsargiai pravėrusi duris, pažvelgiau į vidų. Izabelė sėdėjo ant grindų, prie praustuvės. Ji pakėlė į mane savo užverktas akis ir man net pakirto kojas. Atsiklaupiau šalia jos ir paglosčiusi plaukus, priglaudžiau jos galvą sau prie krūtinės.

- Kodėl verki?- paklausiau, ramindama ją.- Ar kas nutiko?

Ji pradėjo verkti. Rauda išsiveržė iš jos ir ji atsitraukė nuo manęs. Ir tuomet ji pakėlė prieš mane savo kruvinas rankas. Žvelgiau į jas ir man pasidarė bloga nuo minties, kad ji galėjo ryžtis tam, ko aš vos per plauką nepadariau. Akimis permečiau jos riešus, ieškodama žaizdos, bet suvokiau, kad kraujo per mažai ir jis kiek kitoks... Jaučiau kaip nugara nubėga šiurpuliukas, o mane pradeda purtyti drebulys.

- Aš jį praradau!- sukliko ji ir apsivijo rankomis sau liemenį.

- Nekalbėk taip, tu dar to nežinai...- atsitraukiau nuo jos ir pašokau ant kojų. - Nesijudink iš vietos, nesikelk girdi? Nebandyk stotis! 

Išpuoliau iš vonios ir perbėgusi kambarį, atlapojau duris. Išbėgau į tuščią koridorių ir tik dabar suvokiau, kad nežinau ką daryti. Gal pradėti kviestis pagalbos ir visus pakelti? Bet ne... Kojos pačios nunešė mane iki uždarytų durų. Pabeldžiau. Jokio atsako. Tuomet pabeldžiau stipriau. Vis tiek nieko. Ištiesiau ranką ir suspaudžiau rankeną. Lėtai nuleidau ją žemyn ir tyliai pravėriau duris. Pasąmonėje tikėjausi vėl išvysti Kailo išdavystę, bet nieko panašaus neįvyko. Kambarys buvo tuščias ir skendėjo tamsoje. Taigi, Kailas gali būti tik vienoje vietoje. Nubėgau prieblandoje skendinčiais laiptais žemyn ir pasileidau bėgte link jo kabineto. Žinojau, kad persileidimo atveju, kiekviena minutė svarbi. Tuomet mano vaikelį išgelbėti buvo jau per vėlu, bet negaliu leisti, kad ir Izabelė prarastų savąjį. Nes tokiu atveju aš būsiu kalta...

Pribėgusi Kailo kabineto duris, vos gaudžiau kvapą. Pasibeldžiau ir nieko nelaukus, pravėriau duris. Kailas sėdėjo nuo stalo atitrauktame krėsle, alkūnes įrėmęs į kelius, nunarinęs galvą, ilgais pirštais susiėmęs galvą. Man įėjus, jis pakėlė galvą. Tas jo žvilgsnis... Jis pilnas kažko... kažko skausmingo... Jo žvilgsnis palengva nusileido žemyn ir įsmigo į mano gerokai jau atsikišusį pilvą. Pažvelgiau žemyn ir prisiminiau, kad nevilkiu jokio maskuojančio rūbo, todėl jį pribloškė taip aiškiai matomas nėštumas. Tą akimirką neabejojau, kad jis galutinai suvokė, kad greitai taps tėvu. 

Jis pamirksėjo ir iškart persimainė, grįžo tas pats vyras, ant kurio pečių laikėsi visas pasaulis. Kitokiu atveju būčiau nepatenkinta tuo, kad jis užsisklendė savyje paslėpdamas jausmus, bet dabar, kai Izabelei ir jos vaikui gresia pavojus, žinojau, kad jis galės ramiai ir apgalvotai priimti sprendimus.