...aš drąsi...

Dangaus švieselės

Iš ligoninės grįžome tik vėlai vakare. Biopsija, nors ir nesudėtingas procesas, bet užtruko. Dar daugiau užtruko atsigauti po narkozės. Nors miegojau tik kelias valandas, bet viskas dar iki šiol skendėjo rūke. Jaučiausi apdujusi, bet ta būsena man patiko, nes nejaučiau jausmų, mane nekankino mintys apie mano ateitį... Per daug miglotą ateitį...

Tyrimo rezultatai bus tik penktadienį, o šiandien tik pirmadienis, todėl liko keturios dienos iki kada išgirsiu tai, ką jau žinojau...

Man prabudus po narkozės, Esmė vėl buvo šalia. Nors ji ir neparodė man, bet mačiau, kad ji verkė. Verkė dėl manęs ir mano apgailėtino likimo...

Esmei sustabdžius automobilį prie namo, pamačiau Kailo tamsųjį maseratį. Jis namie, o aš labai bijojau, kad jo nesugebėsiu išvengti. Kad reikės pažiūrėti jam į akis ir jis supras, kaip aš žlugau. Kaip giliai esu paskendusi savo purve... Nenoriu matyti gailestį jo akyse...

- Juk žinai, kad turėsi jam pasakyti...- Esmė irgi žvelgia buku žvilgsniu į Kailo automobilį.- Melita, jis turi teisę žinoti.

- Žinau...- atsidūstu.- Žinau...

Lipdama iš automobilio prisimenu jo žodžius, kad likimas man atlygins, už tai, kad neišsaugojau mūsų vaiko. Jis žadėjo pasirūpinti tuo. Bet likimas jį išvadavo iš šios prievolės ir pats mane nubaudė už mano nuodėmes.

Vos tik įžengus į namus pamatau jį, tobulai gražų... Nors ir piktą, ne, greičiau įsiutusį. Bet jis vistiek man buvo tobulas. Gražus kaip niekada anksčiau. Juodai apsirengęs jis dar labiau panašėjo į tamsos žmogų... Žvelgiau į jį ir, lyg matydama jį pirmą kartą, suvokiau, kokia jis neeilinė asmenybė. Tobulai netobulas...

- Kur po velnių valkiojiesi?- nuskamba jo rūstus balsas. Nebijau jo, jau nebebijau. Man gera girdėti jį, nors ir persmelktą pykčio. Jo žemą balso tembrą, jo itališką kalbos sąskambį, kirčiuojant jam žodžius.- Tavęs klausiu!

Stoviu prieš jį kaip suakmenėjusi. Tiesiog žvelgiu į jį.

- Kokių velnių tau telefonas, jeigu palieki jį namie?

- Aš... Aš pamiršau...- sumikčioju.

- Pamiršai? Tai gal man tave reikia užrakinti kambaryje ir pamiršti? Bent jau žinosiu kur trankaisi.

- Aš...- jaučiu, kaip vis labiau spaudžią krūtinę. Tramdau save iš paskutiniųjų, kad nepravirkčiau.

- Ką tu? A?- jis grėsmingai prisiartina prie manęs ir pakimba kaip tamsus audros debesis. – O gal tu buvai su ta padugne? Vėl rezgi man už nugaros savo romanėlį? Dulkinaisi su juo?- jis su pasidygėjimu žvelgia į mane.

Man skaudu, kad jis taip blogai apie mane galvoja. Mes vienas apie kitą visada galvojame tik blogiausiai. Ir mes niekada nepasikeisim. Bet nenoriu, kad jis laikytų mane blogu žmogumi, nenoriu, kad man, kai reikės atsisveikinti su juo, jis galvotų, kad jį išdaviau. Nes taip niekada nebuvo ir nebus. Jis vienintelis vyras mano gyvenime. Tokiu ir liks... Jis vienintelis, kurį myliu su visais trūkumais...

- Kailai, užteks!- įsikiša neapsikentusi Esmė. – Palik ją ramybėje. Ji su manim buvo. Visą laiką buvo su manim. Mes...

Bet ją sulaikau. Tai tik mūsų reikalas. Niekam nevalia kištis. Jau ir taip už mus įsikišo likimas. Suspaudžiu jai ranką priversdama nutilti. Esmė perveria mane piktu žvilgsniu.

- Jūs kaip du vaikai, besipešantys dėl niekų. Gyvenimas tam per trumpas. Abiems jau pats laikas suaugti.

Esmė vėl perliedama piktu žvilgsniu palieka mus. Girdžiu greitai tolstantį jos aukštakulnių kaukšėjimą. Ji išeina jam nepasakius apie tikrąją mūsų išvažiavimo priežastį. Nes tai turi pasakyti ne ji.