...aš drąsi...

Arčiau dangaus

Kaip visada, keliaujame stilingai- nuosavu lėktuvu. Šį kartą Dominiko, ne Kailo, nes... jis turi tiesiog didesnį lėktuvą. Ir šį kartą susirenkame tie patys, tik šiuo kartu Rikis ir Domas be antrųjų pusių. Bet, kaip jie patys tvirtina, kad neilgai... Ir tuo net neabejoju.

Nors kelionė ir nėra ilga, bet man prailgsta, nes prieš pat sėdant į lėktuvą prasitariau Kailui, kad praradau savo telefoną. Kad jį pamečiau... Vakar tik grįžus namo susivokiau, kad telefono taip ir nepaėmiau iš to vyro rankų... Bet Kailui to nesakiau, nes nenorėjau daugiau problemų. Nei sau, nei tam vyrui, nei pačiam Kailui. Todėl pamelavau, ne, nuslėpiau tiesą. Taip gražiau skamba...

Taigi, jis visą kelią bumbėjo dėl mano neatidumo, bet nesupratau, kodėl jis taip nervinasi. Juk neprašau jo pirkti naujo. Be to, jis dar gali ir atsirasti, nes šį rytą pabandžiau iš Kailo mobilaus paskambinti ir pasigirdo kvietimo signalas. Vadinasi, iki šiol jis įjungtas... Labai tikiuosi, kad jį tas vyras galėjo palikti ir kavinės darbuotojams. Juk čia obuoliukas... Su juo nieko nepadarysi.

- Nesuprantu, kaip galėjai jį pamesti?- raukėsi Kailas. 

- Nežinau, gal palikau kavinėje, gal kas pavogė parduotuvej... Kailai, aš nežinau kur jis... Nebegraužk manęs...

- Gal jis toje didžiulėje rankinėje? Ji kaip juodoji skylė... Vakar užtrukau visą valandą kol suradau automobilio raktelius...

- Kaip šmaikštu.- parodau jam liežuvį, taip priversdama jį nusikvatoti. - Tavo bajeriai mediniai. - atsisegu rankinę ir dar kartą įrodau jam, kad joje telefono nėra.

- Tik tai labai nepasilenk, nes gali į ją įkristi. Bus tau kaip Alisai...- kikena jis.

- Liaukis!- trinkteliu jam alkūne sulaukdama dar didesnio jo kvatojimo. - Ko tau ji taip užkliūna?

- Jeigu nereikėtų jos man nuolat tampyti...

- Juk pats ją nuolat už mane neši!

- Nes esu džentelmenas. - jis plačiai man nusišypso.

- Tu nesi džentelmenas. Tau toli iki jo...- papūčiu lūpas lyg ančiuko. Jis palinksta prie manęs ir prigludęs prie jų, liežuviu perbraukia jų kontūrus.

- Kada nors aš ją sudeginsiu...- taria jis man į lūpas. 

- Tuomet aš tą patį padarysiu su ta klaikia teplione tavo kabinete.- plačiai dirbtinai nusišypsau jam primindama tą paveikslą, kurio meniškumo išraiškos niekaip dar iki šiol nepagaunu. 

- O gal geriau reikėtų jį pakabinti mūsų miegamajame? Prie lovos. Kad kiekvieną kartą tau einant miegoti ir keliantis matyčiau tavo surauktą nosytę...- jis žavingai suraukia savo nosį ir pasilenkęs pakšteli man į nosies galiuką.

- Nedrįsk!- pagrūmoju jam pirštu.- Jeigu ta perdėtai brangi teplionė atsiras mūsų miegamajame, tai tau teks lova dalintis su mano rankine! Ir ji miegos per vidurį...

- Su niekuo tavimi nesidalinsiu...- jis vos vos prisiliečia man prie lūpų.- net jei tai būtų ir ta klaiki rankinė...

Nuo jo lūpų prisilietimo net visa suvirpu.

- Ei, čia jūs ne medaus kopinėti varot!- šukteli mums Rikis. Kailas atsiplešia nuo manęs ir paleidžia link draugo  nugertą buteliuką vandens, kurį laikė rankose. Šis staigiu judesiu jį pagauna.

- Tobulink ranką, Makena.- sukikena Rikis.

Bet visas Kailo dėmesys vėl jau grižo prie manęs. Jis apkabina mane per pečius ir atitraukęs mus skiriančią rankų atramą, prisitraukia mane arčiau savęs. Priglundu jam prie peties. Rodos jo peties linkis ir pritaikytas prie mano kūno formos, nes viskas tinka idealiai. Užsimerkiu ir mėgaujuosi kelione bei jo artumu. Nieko jo neklausinėju, nes jo vėl atsinaujinusia gera ir žaisminga nuotaika užsikrečiu ir pati. Nenoriu galvoti apie jokius blogus dalykus. Dar spėsiu dėl jų pasijaudinti. Spėsiu dėl jų išverkti ašarų ežerus. Jie visi liko žemėje, o mes dabar arčiau dangaus, palikę visas bėdas, visas negandas. Nes mūsų laukia nepaprastos trumputės atostogos kalnuose. Snieguotose Alpių viršūnėse. Arčiau dangaus...