...aš drąsi...

Žudiko žmona

Atsikėliau tik kitos dienos pavakare. Vakar niekaip negalėjau nusiraminti, tai Felisitė privertė išgerti vaistų. Migdomųjų. Nuo jų miegojau valandų valandas. Ir sapnavau... Jausmus... Tiksliau- jausmą. Jausmą, kaip jo pirštai braukia man per plaukus... jausmą, kai jo lūpos priglunda man prie smilkinio... jausmą, kai skruostą sukutena dygus jo skruostas... Bet tai tik jausmai, prisiminimai, tik maža dalelė, kuri man dar liko...

Galbūt tai dar vaistų poveikis, gal vakarykščių įvykių pasekmės, bet jaučiuosi lyg apsvaigusi. Atsiribojusi nuo visko. Lyg viduje būtų nuodeguliai. Lyg bandyčiau įžiebti tą ugnelę savo viduje, bet ji vis sukibirkščiavusi užgestų...

Prisiverčiu išlipti iš lovos ir nusileisti į apačią. Namuose tylu, nesimato nė gyvos dvasios... Išeinu į terasą ir įkvepiu gryno oro. Bet mano plaučiai lyg subliuškę. Negaliu pilnai įkvėpti. Lyg vakarykštis skausmas mane būtų suplėšęs iš vidaus ir manyje žiojėtų didžiulės skylės...

- Kaip jautiesi?- paklausia manęs vyriškas balsas.

Atsisuku, bet jam neatsakau. Ant jo irgi pykstu. Pyktis manyje vis labiau auga ir bet kurią akimirką gali prasiveržti pro kraštus. Jau geriau šis jausmas, jau geriau jausti pyktį, nei tą tuštumą.

- Kodėl jo nesustabdei?- paklausiu negyvu balsu.

Sebastianas, atsargiai, lyg grobuonis auką, apeina aplink mane puslankiu, prisidegdamas cigaretę.

- Jis jau didelis berniukas. Ne man jį mokyti.- jis išpūčia dūmus ir vėl pažvelgia į mane.- Juk žinai, kad turėsi su juo pasikalbėti.

Nieko neatsakau, tik prisimerkusi stebiu jį, bandydama suvokti kur jis suka.

- Žinai, - Sebas susidomėjęs stebi kaip smilksta cigaretė jo pirštuose.- jeigu būčiau Kailo vietoje, jau seniai būčiau sumedžiojęs tą žiurkę ir padėjęs į vietą.

- Bandai užstoti jį?

- Ne. Tik sakau ką būčiau daręs jo vietoje. Jis tik bandė apsaugoti tave. Turėtum būti jam atlaidesnė, juk pati neseniai lankstei su ginklu gindama jį.

- Tai buvo kitokia situacija.- stipriai sukandu dantis.

- Nesuprantu jūsų abiejų.- jis kilsteli į mane akis.- Jūs abu visiškai vienodi. Kaip du vaikai besipešantys smėlio dėžėje.

- Nuo kada tapai santykių ekspertas?- pasišaipau iš jo, nes ne jam kalbėti apie tobulus santykius.

- Nuo tada kai pats perbridau tą balą ir vedžiau. – jis vėl užtraukia cigaretės dūmą. – Pasikalbėk su juo, išklausykite vienas kitą ir gyvenkite ilgai ir laimingai. Ko čia nesuprasti?

- Tu toks pats siutinantis kaip ir jis!- vos galiu tvardytis. Bet Sebas tik nusijuokia iš mano žodžių.

- Pasinaudok, Melita, mano patarimu ir gyvenimas bus daug lengvesnis. – jis lėtai prisiartino prie manęs ir prisimerkęs palinko per daug arti. Iškart sudirbo visi savisaugos instinktai. - Pati buvai jo vietoje.- sušnabžda jis žvelgdamas man į akis.- Sakyk, ar dėl jo galėtum šauti į žmogų?

Žengiu žingsnį atgal. Kaip jis gali klausti tokių dalykų? Jo klausimas nederamas... Aš...

- Matai.- jis patenkintas mano reakcija šypteli.- Prieš kažką kaltindama pirmą pagalvok, kaip tu pati pasielgtum tokioje sutuacijoje.

- Tai nekeičia nieko...- dar bandau gintis.

- Meluok sau ir toliau, jeigu nuo to tau geriau.

Atsitraukiu nuo jo dar per žingsnį ir... nežinau kaip elgtis... ką sakyti...

- Kaip tu, mieloji?- mano pečius apglėbia švelnios rankos.