...aš drąsi...

Jo paslaptys

Vis dar žiovaudama užkaičiu vandenį kavai. Nors ir miegojau kaip užmušta, bet skauda kiekvieną kaulelį. Ypač pečius. Kailo kietas kūnas nesutvertas būti pagalve.

- Jaučiuosi keistai nuolat eidamas apsipirkti.- nepatenkintas Kailas uždaro laukines duris ir ant virtuvinės spintelės užkelia pirkinių krepšį.- Kodėl negalime kaip normalūs žmonės valgyti kavinėje pusryčius?

- Normalūs žmonės šeštadienio rytą miega, o ne keliasi su aušra.

- Na, labai nesiskundei, kai buvai pažadinta...- jis šelmiškai šypteli.

- Ar viską nupirkai?-pakeičiu nejaukią temą kol nepradėjau visa raudonuoti ir pradedu kraustyti pirkinių krepšį.

- Aha. Bet reikia pradėti pirkti konservus, kad turėtume nuolat maisto atsargų. - Kailas atsiremia į spintelę ir suneria rankas ant krūtinės.- Mažute, aš alkanas...

- Kantrybės.- tariu ir iš krepšio ištraukiu prezervatyvų pakelį.- Šis į sąrašą neįėjo.

- Tai vien dėl jų ir ėjau. Juk savaitgalis...- trukteli jis pečiais ir apsidairo aplink.

- Tu nepataisomas.- papurtau galvą ištraukdama dar vieną pakelį. Bet Kailas jau labiau susidomėjęs maistu- bando nulupti bananui žievę.

Prieinu prie jo ir baigiu už jį lupti bananą, kuris vis dar jo rankoje. Jis, kiek nustebęs, stebi susidomėjęs mano tolimesnius veiksmus. Nulupus paskutinę, nenuleisdama nuo jo akių, lėtai palinkstu link banano ir lūpomis apglėbiu jį. Pakeliu į jį akis. Jis prisimerkęs stebi toliau kiekvieną veiksmą. Nori dar? Gerai... Truputi atsitraukiu nuo banano ir liežuviu apsuku ratus aplink jo galiuką. Matau kaip Kailas apsilaižo lūpas, nė sekundei neatitraukdamas akių. Tuomet vėl apgaubiu lūpomis bananą, įsitraukdama jį pakankamai giliai ir lėtai atsitraukdama truputi sudejuoju... Tuomet pakartoju tą veiksmą liežuviu aplink banano galvutę ir slėpdama šypseną greitai atsikandu banano...

- O Dieve... moterie...- net jo oda pagaugais nueina.- Privertei mane pasijusti penkiolikmečiu...

- Ane?- nusišypsau vis dar kramtydama bananą.

- Tu ragana...- prisimerkia jis.- Specialiai mane taip erzini?

- Kas? Aš?- deduosi nesuprantanti apie ką jis.

Jis padeda bananą ir žengia žingsnį link manęs priglusdamas prie mano lūpų. Ranką uždeda man ant juosmens, prisitraukdamas arčiau, kad pajusčiau kokį poveikį jam padarė prieš tai matytas spektaklis. Rankomis apsiveju jo liemenį ir nagais perbraukiu jam per nugarą. Po marškinėliais slepiami jo nugaros raumenys sutrūkčioja reaguodami į mano prisilietimą.

- Jeigu nenorėčiau taip valgyti.- kužda man jis į lūpas vos vos atsitraukdamas.- paimčiau tave visais įmanomais būdais...

- Tai paleisk mane ir aš tave pamaitinsiu. - tariu vos vos paliesdama jo lūpas savosiomis.

- Dar porą minučių gali ir palaukti...- jis vėl mane pabučiuoja.

Pasistiebiu ir rankomis apsiveju jam kaklą. Jis kilsteli mane ir pasodina ant virtuvinės spintelės. Kailas įsitaiso man tarp kojų, o jo išdykėliški pirštai palenda man po palaidine. Jis atsitraukia man nuo lūpų vien tam, kad galėtų bučiniais nusėti mano kaklą, neaplenkdamas ir tos jautrios vietelės prie ausies, kurią palietus, visa pradedu liepsnoti.

Ne iš karto suprantu kas nutinka, bet jis... atsitraukia... ir tik tam, kad atsilieptų į telefono skambutį. Trumpai pakštelėdamas man į lūpas, jis nieko nesakęs priglaudžia telefoną prie ausies ir dingsta balkone...

O aš... šiuo metu noriu kaip vilkas staugti į mėnulį. Kas čia dabar buvo? Nuo kada aš atsidūriau antroje vietoje? Suirzusi nušoku nuo spintelės žemyn ir pradedu gaminti pusryčius. Šiandien turės pasitenkinti sumuštiniais, nes tikrai dėl jo daugiau nei tai nesistengsiu. Duonelę praktiškai sukapoju gabalais, taip nors kiek nuleisdama garą...