...aš drąsi...

Pasiaukojimas

Niekaip negaliu atitraukti akių nuo Emilio lavono. Kūno, kuriame padarytos skylutės nuo mano ranka paleistų kulkų. Aš atėmiau jo gyvastį, priverčiau išleisti jį paskutinį atodūsį... Nusiunčiau į pragarą. Savomis rankomis nutempiau jį ten... ten, kur keliausiu ir aš... aš žudikė... žmogžudė...

Ar kada matėte mirštantį žmogų? Ar matėte, kaip jis paskutinį kartą iškvepia, o jo krūtinė subliukšta... Kaip pro lengvai pražiotas lūpas kūną palieka siela... Tamsi ir juoda siela...

Žvelgiu į savo rankomis nužudytą žmogų ir laukiu kada mano sąžinė pažers man priekaištų. Bet to neįvyksta... Tiesiog ateina ramybė. Ilgai lauktas palengvėjimas. Aš nesigailiu savo veiksmų. Jeigu reikėtų, padaryčiau tą patį dar kartą. 

Kailas atima iš mano rankų ginklą ir užsikiša už liemens. Jis priverčia mane atsistoti ant kojų. Suėmęs delnais mano skruotus, pažvelgia man į akis...

- Nereikia...- bandau nusisukti.- Nežiūrėk į mane!- surinku ir virpančiais pirštais užsidengiu veidą.- Aš žudikė... Aš nužudžiau žmogų...

Mane užplūdusi ramybė išgąsdina mane. Niekada negalvojau, kad galiu nueiti tiek toli, kad atimčiau kito gyvastį. Galbūt aš tokia pati kaip tėvas- žmogžudė. Pirmiausia kyla mintis, ar tėvas, nužudęs mamą irgi taip jautėsi? Užsikniaubiu į delnus ir mane apima baimė. Baimė, kad neturiu sąžinės. Nes aš bijau pati savęs...

- Šššš.- ramina mane Kailas tvirtai apkabindamas. Bandau jį nustumti, bet jis laiko mane tvirtai apsivijęs rankomis.

- Kas dabar man bus?- paklausiu tyliai įsikniaubdama jam į krūtinę. 

- Dabar eisime pas savo vaikus, gerai? - nors ir kaip Kailas bando kalbėti ramiu tonu, bet jo balsas vistiek virpa.- Dabar tu reikalinga jiems. Melita, ar girdi mane?- jis vėl suima delnais mano skruostus ir priverčia mane pažvelgti į jį.- Tu reikalinga vaikams. Būk stipri. Kad ir kas nutiktų, gerai?

- Aš nužudžiau jį...- pravirkstu ir pažvelgiu į netoliese kraujo klane tysantį Emilio kūną. Rodos, jo stiklinės akys vis dar žvelgia į mane. Lyg juoktųsi iš manęs, kad privertė išlįsti į dienos šviesą mano tamsiausią pusę. 

- Mažute, paklausyk manęs. Tu nieko nenužudei. Tavęs čia net nebuvo. Visą laiką slėpeisi su vaikais, gerai? 

- Bet, aš...

- Melita, vaikams reikalinga mama. Kai tavęs klaus, sakyk, kad nieko nematei.

Žvelgiu į jo juodas akis ir pasąmonėje pradedu viską suprasti. Suprasti ką jis nori tuo pasakyti. 

- Neleisiu tau prisiimti mano kaltės. Ne tu žudikas, o aš...

- Nieko man nebus. Melita, paklausyk manęs. Daryk ką sakau. Jeigu ne dėl manęs, tai bent jau dėl vaikų.

- Nenoriu tavęs prarasti...- atsikabinu jį, o Kailas stipriai apsiveja mane rankomis.- Nenoriu, kad sėstum į kalėjimą už nusikaltimą, kurio nepadarei... 

- Niekas manęs nesodins... - jis pabučiuoja mane į smilkinį. - Tiesiog prašau pasitikėti manimi...

Kailas švelniai atitraukia mane ir išsiveda iš kambario. Paskutinį kartą dar žvilgteliu į Emilio žydras akis. Jis net ir po mirties mums kerštauja... Net po mirties kėsinasi išskirti mūsų šeimą...

Įėjus į Esmės kambarį iškart paleidžiu Kailo ranką ir pasileidžiu link savo vaikų. Laimei, jie sveiki ir gyvi, tik labai išsigandę. Pakėlusi ant rankų verkiančią dukrą, stipriai priglaudžiu prie krūtinės. Kailas tuo tarpu paima Kristianą. Prieinu prie savo vyro, kuris, vis dar laikydamas sūnų, laisva ranka apkabina mane. Taip ir stovime. Susiglaudę, tvirtai laikydami savo rimstančius vaikus. Dvyniai, pajutę, kad tėvai sveiki ir gyvi, nustoja verkti ir rimsta klausydami mūsų greitai beplakančių širdžių.