...aš drąsi...

Išankstinė dovana

Giliai įkvepiu ir pradedu Kailui pasakoti apie savo ir Felisitės verslą. Pradedu nuo pat draugės pasiūlytos idėjos, kad jam lengviau perteikčiau, kad tai ne mano koks "mažametės" įgeidis, o apgalvotas sprendimas. Jis klausosi tyliai ir kantriai. Suirzimą tik išduoda apyrankės karulių čiupinėjimas. Bet jis manęs nepertraukia, išklauso iki galo.

- Taigi,- įkvepiu, lyg būčiau visą pasakojimą išdėsčius vienu iškvėpimu.- Ką manai?

Jis tyli ir žiūri kažkur į grindis. Jau pradedu jaudintis, kad jis bus praradęs kalbos dovaną.

- Kodėl man nepasakei anksčiau? Jeigu norėjai būti vadove, tai...

Nutraukiu jį kol jis nepasakė per daug. Kol dar jis, net pats to nenorėdamas, manęs neįžeidė. Uždedu ranką ant jo rankos, sulaikydamas jo neištartus žodžius. Bet jis ir toliau kažką mąsto. Todėl atsiklaupiu ant žemės ir padedu smakrą jam ant kelio, kad jis būtų priverstas pažvelgti į mane.

- Nenoriu, kad visą laiką viską darytum už mane. Aš nesu mažas vaikas, kokiu mane laikai. Na, kartais pasielgiu kvailai, bet... Nuolat man kartoji, kad turiu išmokti pastovėti už save. Tai mano proga.

- Milane konkurencija didelė. Nenoriu, kad tau nepasisektų.

- Nepasiseks tai nepasiseks. Juk badauti vistiek neleisi... - jis pažvelgia į mane ir matau kaip stengiasi nešyptelėti.- Bet aš stengsiuosi. Abi mes stengsimės ir mums pasiseks. Bet labiau už viską noriu, kad tu mane palaikytum... Gal kada manimi ir imsies didžiuotis...

Jis pažvelgia į mane susimąstęs ir kilstelėjęs ranką, paglosto man plaukus. Padedu galvą jam ant kojos ir leidžiuosi glostoma. Jis paleidžia mano plaukus ir savo pirštais, lyg šukomis, pradeda lėtai braukyti, leisdamas mano plaukams slysti jam tarp pirštų.

- Aš jau tavimi didžiuojuosi...- tyliai taria jis. - Nes tu drąsesnė nei galvoji pati...

- Ar dėl to, kad pasakiau tau? - kilsteliu galvą.- Nes patikėk, man buvo labai baisu.

Jis liūdnai šypteli ir toliau mane glosto. Jis toks paskendęs savo mintyse, kad kartais, rodos, net sulaiko kvėpavimą.

- Pyksti ant manęs?- paklausiu jo neapsikentusi tylos.

- Ne. Nepykstu.- atsidūsta jis. - Tiesiog galvojau...

- Apie ką?

- Apie tai, kad nemoku elgtis su moterimis. Nemoku gražiai elgtis. Ypač su tavimi...- Vėl kilsteliu galvą ir pažvelgiu į jo juodas akis.- O tu per gera ir man viską atleidi...

- Tikiuosi nepadarysi niekada to, ko negalėsiu atleisti...

- Ir aš labai to tikiuosi...- atsidūsta jis ir ištiesia man delną.- Einam, paguldysim tave. Vistiek nieko jau negausiu, tad geriau einam miegoti.

Bet aš jį sulaikau neleisdama jam atsistoti.

- Jeigu nori, galiu kitaip... na... - pajaučiu kaip išraudonuoju iki kojų galiukų.

- Kaip ir sakiau, noriu tavęs... Tik tavęs, tad... kad ir koks būčiau kvailys, bet atsisakysiu...- jis atsistoja ir padeda atsistoti man.

- Keturios dienos ne tokios ir ilgos...

- Trys.- Jis apkabina mane ir prisitraukia arčiau savęs.- Duodu tau daugiausiai tris dienas. Daugiau nelauksiu...

Sukikenu nuo jo žodžių ir leidžiuosi jo paguldoma nakties miegeliui.

***

Mane pažadina įkyrus zyzimas. Monotoniškas. Ne iš karto susivokiu, kad vibruoja telefonas. Ir mano pusėje. Apgraibomis pasigriebiu nuo naktinio stalelio telefoną ir pasitrynusi akis pažvelgiu į skambintojo numerį. Vėl tas pats nežinomas numeris, kuris jau kuris laikas mane terorizuoja. Atsisėdu ir atsiliepiu.