...aš drąsi...

Išlikti drąsiai

Pajutusi kojomis bėgant šiltą skystį pirmiausia ką padarau- supanikuoju... Tiesiog stoviu ir žiūriu į po savo kojomis telkšinčią balą ir išsigąstu... Mano gimdymo terminas tik po daugiau nei dviejų mėnesių, nors gydytoja ir minėjo, kad gimdymas bus ankstesnis. Bet ne tiek...

Prisivertusi žengti žingsnius, iš ant lovos numestos rankinės pasigriebiu telefoną ir virpančiais pirštais susirandu Kailo numerį. Prisidedu prie ausies ir švininėmis kojomis atsisėdu ant lovos krašto. Giliai kvėpuoju, tramdydama kylančią paniką ir klausau kviečiančių signalų, kol jis... numuša skambutį. Ignoruoja mane...

- Kailai, pakelk!!!- rikteliu telefonui naiviai tikėdamasi, kad išgirs ir jis.

Kailas tik prieš porą minučių išvažiavo. Jis turėtų būti dar netoli. Gal dar ir namie... Vėl paskambinu jam, bet tas pats. Ignoravimas. Skambinu ir skambinu, kol jis... išjungia telefoną... Kodėl jis taip pasielgė?! Pakrutėjus truputi jaučiu, kaip dar labiau bėga vandenys... O jis tiesiog išjungė telefoną... Paliko mane vieną...

Giliai įkvepiu ir suėmusi save į rankas bei supratusi, kad jis neateis man į pagalbą, kad turiu tvarkytis pati savo jėgomis, virpančiomis kojomis atsistoju ir ranka prisilaikydamas maudžiantį pilvą, nuslenku prie kambario durų.

- Lučia!-šukteliu į tuščią koridorių ir slinkdama siena link laiptų, ranka prisilaikau jos.- Lučia...

Man žengiant link laiptų, apačioje pasirodo mano ištikimoji globėja...

- Mergaite, ar kas nutiko?

- Jau... - tesugebėjau išspausti vieną žodį.

Lučiau žvelgė į mane sutrikusi, kol jos akys pradėjo plėstis iš nuostabos supratus ką tuo vienu žodeliu norėjau pasakyti...

- Esate tikra?- ji pradėjo bėgti laiptais aukštys, nes leistis pati žemyn neišdrįsau.

- Bėga vandenys...- sumurmėjau tikėdamasi, kad būsiu išgirsta. - skambink Kailui.

Lučia pribėgo prie manęs ir mane atsargiai, lyg būčiau porcelianinė lėlė, palydėjo atgal į kambarį. Su kiekvienu krustelėjimu palikdavau vis didesnę balą ant grindų... Man atsisėdus ant lovos, Lučia pradėjo bėgioti po kambarį ir į nedidelį lagaminą krauti daiktus, kurių gali man prireikti. Darant šios veiksmus, ji nuolat prie ausies glaudė savo telefoną.

- Telefonas išjungtas...- suvaitoja Lučia. - Paskambinsiu Fabio.

Laimei, Kailas išvažiuodamas savo ištikimojo karžygio nepasiėmė su savimi. Fabio netruko prisistatyti į kambarį ir mane saugiai palydėti į automobilį.

Visą kelią iki ligoninės Lučia bandė prisiskambinti mano vyrui, bet jo telefonas taip ir liko išjungtas... Jis net nežinojo, kad jau į šį pasaulį beldžiasi jo vaikai... Net nežinojau kaip jaustis tokioje situacijoje. Būti įskaudintai, nes jis mane apvylė, neištesėjo žodžio? Pykti, nes paliko mane kaip man buvo blogai? Nerimauti, kad jis nežinia kur? Virpančiais pirštais glostydama sau pilvą, pažvelgiau į Lučią, kuri, susitikus mūsų žvilgsniams, tik papurtė galvą. Jis nepasiekiamas... Kai man jo reikia, jo vėl nėra šalia...

Gan greitai pasiekiame ligoninę, kurioje esu iškarto esu palydima į apžiūros kabinetą.

- Nepalikite manęs...- sugriebiu Lučia ranką. - Man baisu vienai...

- Viskas gerai, mergaite...- ramina ji, bet lieka ir toliau šalia manęs stipriai laikydama mano ranką.

Į kabinetą įžengia gydytoja ir pradeda mane klausinėti įprastų tokiems atvejams dalykams. Pilvą maudžia vis labiau, o gydytoja ir toliau niekur neskubėdama pildo dokumentus... Stengiuosi išlikti rami, būti drąsi, kad ir kaip sudėtinga taip būtų. Planavau, kad bus šalia mano gydytoja, kuri prižiūri mano nėštumą, o ne svetimas veidas. Planavau, kad man ranką laikys mylimas vyras, vaikų tėvas, o ne namų ekonomė... Viskas ne taip kaip norėjau, viskas vyksta ne taip kaip planavau... O dabar turiu jaudintis ne tik dėl greitai pasaulį išvysiančių vaikų, bet ir dėl nežinia kur su užtaisytu ginklu besišvaistančio vyro...

- Sesutė palydės jus į gimdyklą, gerai? Ten atidžiau apžiūrėsime ir mūsų personalas pasiruoš jūsų vaikų atėjimui...

- Man dar per anksti...- sumurmu.

- Taip, dar per anksti, bet nubėgus vandeniui, negalim stabdyti. Nesijaudinkite, mūsų ligoninėje yra visa reikiama aparatūra ankstukų priežiūrai.

Bet tas mane mažai guodžia. Nes mano vaikai dar per maži, kad savo jėgomis išvystų šį pasaulį. Jiems dar per anksti pradėti savo jėgomis kovoti. O aš nesugebėjau jų apsaugoti... Jeigu būčiau buvusi nors kiek drąsesnė, labiau pasipriešinusi Emiliui, išrėkus Kailui į akis kaip jaučiuosi, gal viso šito nebūtų... Gal reikėjo paklausyti jau ryte, kai Kailas liepė niekur neiti iš namų...  

Mano didžiausios baimės tik pasitvirtina, kaip po detalios apžiūros gimdykloje, mane greitai pradeda ruošti cezario pjūviui. Viskas taip greitai buvo nuspręsta, kad aš vos spėjau suprasti šio žodžio prasmę. Kažkas vyksta negero, bet niekas nesiteikia man nieko sakyti. Pradedu drebėti dar labiau. Sesutės mane perrengia ir nieko nelaukdamos pradeda ruošti operacijai. 

- Ar yra jūsų vyras?- paklausia manęs viena moteris iš aplink šurmuliuojančio personalo.

- Ne.- atsakau, o man prieš nosį yra pakišami kažkokie dokumentai. Net neskaičiusi pasirašau juos ir leidžiuosi išvežama į operaciją.

Personalas tikrai skuba, nes viskas vyksta paskubomis. Visi bėgioja, šūkčioja tarpusavyje, bet niekas per daug nekreipia į mane dėmesio. 

- Ar kas nors blogai?- paklausiu vienos moters, kuri vilkėdama šlykščiai žalios spalvos sterilius drabužius, prijunginėja man prie piršto pulsometrą. 

- Nieko nežinome. Mums tik pavesta jus paruošti operacijai. - moteris, daugiau nesileisdama į šnekas pradeda kažką spaudinėti nedideliame aparate. 

Bijau. Labai bijau. Net kvėpuoti negaliu, o širdis vos plaka... Jis pažadėjo, kad neliksiu viena, bet vėl sulaužė savo pažadą... O dabar aš esu čia, sterilioje operacinėje, leidžiuosi, kad į stuburą man įdurtų adatą su vietine narkoze, leidžiuosi paguldoma ant operacinio stalo, leidžiuosi, kad man būtų badomos venos ir įleidžiami man po odą kateteriai. Nes aš turiu išlikti drąsi... Aš viena, bet negaliu palūžti. Giliai įkvepiu ir sulaikau plaučiuose orą. Aš drąsi...

Dvi gydytojos, kurių dabar rankose mano ir mano vaikų gyvybės, pasilenkia prie širma pridengto mano pilvo. Pajuntu dilgčiojimą aštriems skalpeliams palietus mano odą. Bet susiimu. Pasuku galvą ir žvelgiu į palubėje aukštai kabantį laikrodį, kurio rodyklės beveik nejuda. Tik kartas nuo karto sukruta sekundes skaičiuojanti juoda rodyklė, palengva svirdama žemyn. Girdžiu balsus, murmesius, bet negaliu atitraukti akių nuo tų beveik nejudančių rodyklių... Jeigu laiko skirta mano vaikams nedaug, aš atiduosiu savąjį. Geriau aš atiduosiu visą likusį man laiką, kad tik mano vaikai gyventų... Nes jie mano gyvenimo prasmė. Mano pėdsakas žemėje... Jeigu reikės, tegu pasiima mane, bet mano angelėliai privalo išlikti sveiki...

- Berniukas...- išgirstu tariant ir pasuku garso link. Bet pamatau, tik kai drobėje susuktą gumulėlį skubiai išneša.- Mergaitė...- sumurma gydytoja dar po kelių minučių perduodama mano dukrą laukiančiai moteriai į rankas.

Gydytojos balse jokio džiugesio, kuris turėtų skambėti pasauliui išvydus naujoms gyvybėms. Jos veido nepuošia šypsena, kaip turėtų būti tokią akimirką. Kodėl man jų neparodė? Kodėl negalėjau išvysti savo vaikų? Kodėl jie neverkia? Juk gimę vaikai turi verkti... Kodėl mano užgimę vaikai neskelbia savo skardžiais balseliais, kad atėjo į šį pasaulį?...

Kažkur girdžiu kaip pradeda pypsėti aparatas, pastatytas šalia manęs. Jo vis garsėjantys ir tankėjantys garsai, atsimuša man į smegenis. Tas garsas toks įkyrus, kad rodos, pradedu skęsti jame. Garsas vis labiau tampa vientisas, o aš giliau grimztu gilyn. Jaučiu, kaip protas pradeda tempti, o vienintelė mintis galvoje: kad taip ir mirsiu nepamačiusi savo vaikų...