...aš drąsi...

Toks pats kaip ir jo tėvas

Kitą dieną mes išsiruošėme pas Kailo dėdę ir tetą. Kailas, po vakarykščio mano priepuolio, nenorėjo niekur važiuoti. Bet mes buvome prižadėję, tad nenorėjau laužyti pažado. O išsiblaškymas laukiant rytojaus man tikrai praverstų...

Kailas bumbėjo dėl to visą kelią. Tiesa sakant, jis jau bumbėjo nuo vakar vakaro. Jį tikrai išgąsdino mano skausmo priepuolis, nes daugiau nei akimirkai manęs neišleido iš akių. Net nenorėjo leisti į parduotuvę produktų vakarienei. Bet šiuo atžvilgiu man nenusileidus, jis klusniai sekė parduotuvėje paskui mane su vežimėliu, nuolat dūsaudamas ir vartydamas akis. Jis kaip tipinis vyras reiškė nepasitenkinimą apsipirkinėdamas. Bet aš jį ignoravau, nes man buvo gera vėl pasijusti paprastai. Apsipirkti ir gaminti vakarienę kaip paprastam mirtingajam žmogui. Mirtingam...

- Jeigu tik pasijusi blogai, iškart išvažiuosime, gerai?- Kailas pažvelgė susirūpinęs į mane.

- Taip. Viskas bus gerai.- patikinau jį priglausdama delną jam prie skruosto.

- Nenoriu, kad pervargtum...

- Tai tik paprasti pietūs. Nurimk pagaliau.- nusišypsojau jam. Jis pabučiavo man į delną ir irgi prisivertė nusišypsoti.

- Tuomet kuo greičiau nueisim, tuo greičiau galėsiu tave pargrąžinti į lovą. Ilsėtis.

Taip, kur gi ne. Jau tiek laiko mes gražiai bendraujame, o jis net neprisilietė prie manęs. Net nedavė jokios užuominos, kad gali būti tarp mūsų kažkas daugiau nei tik paprastas bendravimas. Kuo toliau, tuo labiau pradėjau panikuoti. Jis vyras, todėl juk jiems reikia... nuleisti garą...

Bet mano slogias mintis greitai prablaško širdingas jo tetos apkabinimas. Buvau kiek sugluminta tokio šilto sutikimo, nes mes matomės tik antrą kartą... Pakvietusi mus į vidų, prie mūsų prisijungė ir Kailo dėdė. Jis kiek santūresnis, ne taip akivaizdžiai reiškiantis jausmus. Tiesa sakant, jis toks pat stebintis viską kaip ir jo sūnėnas. Nenuostabu, kad prokuroras, nes toks vyras tikrai kelia pagarbią baimę.

Jų namai man labai patiko. Nedideli ir jaukūs, su dideliu kiemu, sodu ir nedideliu šiltnamiu kiemo gale. Juose būnant iškart pasijauti kaip namuose. Labai tikiuosi, kad ir mūsų namai kada bus tokie pat svetingi.

Kailo teta aprodė man namus, nuolat maloniai tarškėdama ir priversdama mane juoktis. Pasisiūlius jai padėti baigti ruošti pietus, ji nusivedė mane į didelę virtuvę, kuri labai priminė kaimišką stilių, kartu išlaikydama ir rafinuotumą.

Bet labiausiai mane sužavėjo siena prie valgomojo. Ji visa buvo nukabinėta nuotraukomis. Daugumoje jų buvo pavaizduotos dvi žavios mergaitės. Dvynukės.

- Mano anūkės.- tarė ji ir pirštu parodė dar kelias nuotraukas.- Jos labai išdykusios.

- Tikrai žavios.- pritariau šypsodamasi į dvi mulates mergaites. Kiek keista matyti tamsesnio gymio vaikus užkietėjusių italų šeimoje, bet žinant šios šeimos polinkį į kitataučius...

Bet viena nuotrauka mane patraukia labiausiai. Ji viena seniausių, pačiame centre. Joje gerokai jaunesni šio namo šeimininkai, apsikabinę ir besišypsantys. Bet ne čia svarbiausias akcentas. Šalia jų kita pora. Iškart susigaudau kas jie. Be galo žavi mergina plačiai šypsosi, o ją rankomis apsivijęs vyras, gryna Kailo kopija. Bet žinau, kad tai ne jis. Ten jo tėvas, kuris stipriai apkabinęs Kailo mamą. Jie šypsosi vienas kitam, žiūri vienas į kitą tokiu žvilgsniu, kad rodos, pasaulyje būtų tik jie. Prisiminus Kailo pasakojimus apie jo tėvus ir dabar matant kaip net senutėlė nuotrauka sugeba bent iš dalies perteikti tą stebuklingą juos siejantį ryšį. Žvelgiu į juos ir jaučiu kaip suvirpa širdis.

- Labiau įsimylėjusių žmonių dar neteko matyti...- liūdnai atsidūsta teta irgi žvelgdama į nuotrauką.- Labai skaudu, kad likimas sugeba išskirti tokią porą.