...aš drąsi...

Įbrolis

Valandos bėgo, o tėvo būklė nesikeitė. Nei blogėjo, nei gerėjo. Tai ir geros naujienos ir nelabai.

Kailas, man ištarus tuos žodžius, nieko daugiau nesakęs išėjo. Nežinau, pradžioje galvojau, kad jam buvau per žiauri, bet... jis man dar baisesnių dalykų yra pasakęs... Bet mačiau, kaip įskaudinau jį... 

Tik per pietus grįžo Kailas. Vis dar sėdėjau laukiamajame, kol mama vėl buvo pas tėvą. Kailas atsisėdo šalia manęs ir paėmė už rankos. Mano sustingę pirštai sušilo jo delne. Jis nieko man nesakė, o ir nereikėjo. Nors ir kaltinau jį, kas nutiko mano tėvui, bet man buvo gera, kad jis šalia. Nuo jo sklido ramybė, kuri palaipsniui persiduodavo ir man.

Atsidarė durys iš grįžo mama. Ji atrodė irgi nurimusi. Matyt tėvui buvo grįžusi sąmonė. Mama žvilgsniu klaidžiojo po koridorių, kol pamačiusi kažką, iš susijaudinimo užsidengė rankomis burną.

- Sūneli...- klyktelėjo ji ir pasileido per laukiamąjį.

Atsisukau ir pamačiau atskubantį Emilį. Jis atrodė išsigandęs. Dideliais žingsniais artėjo link mūsų, o pripuolęs stipriai apkabino mamą. Nustebau jį pamačiusi, nes nesitikėjau, kad Liliana taip greitai jį suras. Išvažiuodama paprašiau jos surasti Emilį ir pranešti kas atsitiko jo tėvui. Bet man ir pačiai buvo gera jį išvysti. Jis- dalis mano praeities. Jis visada išliks ir dalelė mano širdies.

- Ką jis čia veikia?- Kailas, pamatęs Emilį pašoko nuo kėdės.

Aš irgi iškart pašokau ant kojų ir stojau prieš jį.

- Nedrįsk...- sušnypščiau jam.- Jis turi didesnę teisę čia būti nei tu...

Kailas nenuleido akių nuo Emilio ir buvo lyg tiksinti bomba. Lyg briedis, pasiruošęs suremti su priešininku ragais... Emilis, paleidęs mamą, pajudėjo link manęs. Jis šiltai žvelgė į mane ir man šyptelėjo. O Kailas buvo toks įsiutęs, kad abejojau ar ilgai įstengsiu jį išlaikyti ramų. Negerai, tikrai negerai... 

- Kaip jo būklė?- paklausė prie manęs priėjęs Emilis ir jau ketino mane apkabinti, bet Kailas atitraukė mane ir užstojo nuo įbrolio.

- Pakenčiama.- atsakiau, išlįsdama Kailui iš už nugaros.

Kailas buvo toks įsitempęs, kad vos valdėsi. Galėjo pratrūkti bet kurią akimirką. Jis nenuleido nuo Emilio pikto žvilgsnio, o jo pirštai susigniaužė į kumščius. Suėmiau jį už rankos ir priverčiau pažvelgti į mane.

- Nusivesk mane pavalgyti.- greičiau liepiau, nei paprašiau.

Kailas ilgai svarstė mano žodžius ir galiausiai nusprendė ligoninėje skandalo nekelti. Jis lėtai linktelėjo galvą ir paėmęs mane už rankos, bet vis dar nenuleisdamas nuo savo priešininko akių, nusivedė mane link durų.

- Melita,- mums išeidinėjant kreipėsi Emilis ir aš atsisukau į jį. Jis šiltai man nusišypsojo.- Ačiū, kad pranešei kas nutiko.