...aš drąsi...

Trumpas pavadėlis

Prabundu jau įdienojus. Ir, aišku, viena. Pirma mintis- jis vėl išvažiavo. Nežinau kodėl, bet šiandien pasiryžau rasti būdą kaip jį atitraukti nuo to taip trokštamo kraujo praliejimo. Su šia mintimi ir prabuvau. Ašaros ir maldavimai jo nepalaužia, pykčiai ir nesikalbėjimas irgi. Tad kas belieka? Na, liko viena išeitis- imtis moteriško gudrumo.

Gerai išsimiegojus pasijaučiu daug geriau, nuotaika žvalesnė, tad atsikeliu ir apsirengusi nusileidžiu į apačią.

Namuose vyrauja tyla, tad užsikaitusi arbatos praeinu per kambarius. Laimei, namas nėra toks didelis kaip ankstesnis namas, tad labai ir neužtrunku. Kailo nėra, nes slėptis nėra ir kur. Sugrįžusi į virtuvę prisėdu prie stalo ir užsikniaubiu ant stalviršio. Kur jis? Kodėl visada prabundu viena? Negali jis, pavyzdžiui kantriai laukti sėdėdamas ant lovos krašto kol pabusiu? Ar kartu stebėti mane miegančią, kaip rašo tuose meilės romanuose? Galėtų jis žiūrėti, kaip saulės spinduliai atsispindi mano šilkiniuose plaukuose, kaip ritmingai kilnojasi mano krūtinė, kaip...

- Žinai, labai nemandagu miegoti prie stalo.- krūpteliu nuo Kailo balso man prie pat ausies.

- Žinai, nemandagu gąsdinti nėščią žmoną.- tariu pakeldama galvą. - Kur buvai? Ieškojai tavęs.

- Kodėl atsikėlei? - jis atidaro šaldytuvą ir išsitraukia vandens buteliuką. Tuo pačiu praeidamas man užpliko arbatos. Kaip... miela...

- Neatsakei į mano klausimą. - primenu atsisėsdama tiesiai, jam prieš mane padedant arbatos puodelį.

- Buvau atsivaryti automobilio iš saugojimo aikštelės. - Kailas atsiremia į spintelę ir atsisuka vandens buteliuką. - Tai kodėl atsikėlei?

- Nes jaučiuosi išbadėjusi.

Jis nusišypso ir vėl atidaro šaldytuvą.

- Ką tau paruošti?- paklausia, priversdamas mane nusijuokti.

- Juk tu nemoki ruošti maisto...

- Sumuštinį sutepti moku.- jis atsisuka ir susiraukia, kad buvo įžeista jo savigarba.

- Tam mokslų nereikia. - pakylu ir aš, nustumdama jį nuo šaldytuvo.- Valgysi?

- Mmm.- numykia jis jau kažką rašydamas savo telefone. - Lučia netrukus grįš. O tau reikėtų eiti į lovą.

- Aš nesu ligonis.- burbteliu naršydama šaldytuve ir ant spintelės stalviršio viršaus kraudama maisto produktus.

Kailas pakelia galvą nuo telefono akivaizdžiai suirzęs. Jį tikrai labai lengva išbesti iš kantrybės...

- Juk gydytoja tau liepė gulėti.

- O aš sakau, kad dabar ketinu pamaitinti savo vyrą ir vaikus.- nesusilaikau ir parodau jam liežuvį.

- Elgiesi kaip vaikas.- jis prisimerkia.

- O tu elgiesi kaip didelis niurzglys.

- Iš kur pas tave tokie žodžiai?

Prieinu prie jo ir apsiveju rankomis jo liemenį. Kailas kiek sutrinka nuo tokio mano gesto, bet galiausiai vistiek mane apkabina.

- Kai tiek laiko gyvenu su tokiu pikčiurna, tai dar ir ne tokių žodžių išmokstu.

- Būtent. Gyveni.- jis paglosto mano plaukus.- Lučia su Fabio tuoj turi atvežti mano daiktus.

Nuo šių jo žodžių plačiai nusišypsau. Pasistiebusi priglundu lūpomis jam prie mažais šereliais apžėlusio smakro, lėtai keliaudama jo apatinio žandikaulio linija

- Mažute, nereikia... - jis pasimuisto bandydamas ištrūkti iš mano glėbio.

- Kodėl? - vėl priglundu lūpomis jam prie kaklo ir plačiai nusišypsau, pajutusi, kaip jo oda pasišiaušia nuo prabėgančių šiurpuliukų.