...aš drąsi...

Pabėgti į kitą pasaulio pusę

Šiandien jau vienuolikta diena kaip jo nematau... Nebegirdžiu jo balso... Bet man nė kiek negeriau. Kiekviena praėjusi diena blogesnė nei už tai praėjusią...

Po to karto, kai jis tą vakarą išėjo iš namų, tyliai užverdamas mūsų tobulų namų duris, Kailas jau kitą dieną atvažiavo pas mane į darbą. Pradžioje susinervinau vėl jį išvydusi, nes labai nenorėjau apsipilti ašaromis prieš kolektyvą. Bet jis, ignoruodamas mano išbalusį veidą, tiesiog žengė į mano kabinetą ir uždarė mus šioje ribotoje erdvėje.

- Kaip laikaisi?- paklausė jis, kai įžengęs į mano kabinetą stojo priešais mane.

- Būna ir geriau.- atsakiau.

Jis tylomis stebėjo mane, lyg bandydamas įžvelgti mano mintis. Bijojau į jį pažvelgti... Jis toks tobulai gražus... Toks savas ir artimas... Ne!

- Ko atvažiavai?- šiurkščiau nei tikėjausi paklausiau.

- Už keturių valandų išskrendu į Niujorką.- jis susikiša rankas į kelnių kišenes. Trumparankoviai marškinėliai išryškino jo tatuiruotes, nuo kurių negaliu atitraukti akių.- Savaitei, gal dviem. Suteiksiu tau erdvės, kaip ir prašei.

Kažkodėl jo žodžiai apie kelionę į kitą pasaulio pusę mane nuliūdina, bet iškart susiimu, neparodau, kad man skauda, ir, nutaisiusi abejingą balsą, tariu:

- Nebūtina išvažiuoti į kitą pasaulio pusę. Aš to neprašiau.

- Būtina. Tik taip galėsiu tau duoti erdvės. Tuo pačiu ir pasirūpinsiu nauju padaliniu Niujorke.- Jis apėjo stalą ir prisiartinęs prie manę, pritūpė prie mano kėdės.- Pasirūpink savimi ir mūsų vaikais, gerai?- jis palinko į priekį, o mano širdis nustojo plakusi. Jis taip arti, tiesiog pasiekiamas ranka. - Nenoriu rasti tokios tavęs vėl kaip vakar... Visada būk su apsauga, niekur viena neik.

- Vaikams viskas bus gerai.- atsakiau ir nuleidau akis, nes negalėjau žvelgti į tobulą jo veidą, kurio nematysiu tiek daug laiko.

- Noriu, kad ir tau būtų gerai...

- Kailai...

- Turiu tavęs dar vieną prašymą...- jis paėmė mano ranką ir suėmė savo šiltais delnais. - Nieko nedaryk. Nesiskirkim... Bent jau kol kas. Turėsi laiko apsvarstyti viską kol manęs nebus, gerai?

Man nieko neatsakant jis priglaudė mano lūpas man prie delno.

- Žinai, kaip man sunku reikšti jausmus... - jis vėl pabučiuoja man į delnus. - Labai tave myliu ir nenoriu tavęs prarasti. Aš nemoku būti nei geras, nei švelnus. Nesu malonus žmogus. Bet net ir toks kaip aš yra nusipelnęs dar vienos progos.- jis pakėlė į mane savo juodas akis. - Skambink jeigu reikės manęs.

Kailas vėl priglaudė lūpas prie mano delno ir atsistojęs lėtai išėjo.

Gal jis tikėjosi, kad jį sulaikysiu? Bet jo nesulaikiau... Šiuo metu nenorėjau jo matyti, bet kartu ir nenorėjau, kad jis išskristų į Niujorką... Eilinį kartą nežinojau kaip elgsis... Jam dingus iš akių eilinį kartą apsipyliau ašaromis... 

Kailui išvažiavus, pradėjo suktis monotoniškas gyvenimo ritmas. Rytą per prievartą prisiverčiu atsikelti, Lučia mane pamaitina ir apsauga mane nuveža į darbą. Ten dirbu nepakeldama galvos iki pat vakaro. Tuomet grįžtu namo ir iki nakties dirbu prie namo apstatymo, kol galiausiai krentu į lovą be jėgų. Į dienotvarkės pertraukėles įtraukiama verkimas, gailėjimasis savęs ir nuolatinių lankytojų gausa. 

Atrodo, kad Kailui išvykus visiems staiga prireikė mane lankyti, kviesti vakarienės ar kavos puodeliui. Viena įkyriausių Felisitė, ji nė sekundės nepalieka manęs vienos nei darbe, nei po darbo, tad kaip įmanydama vengiu jos, nes ji vis tikisi, kad išsiverksiu ant jos peties. Bet aš per beveik metus, kai esu jo žmona, priverkiau tikrus ežerus. Kuo labiau laikas eina, tuo mažiau turiu jėgų verkti. Savaitgaliais prabundu neturėdama tikslo keltis. Keliuosi tik todėl, kad reikia neapleisti savęs dėl vaikų. Tik dėl jų dar sugebu kažką daryti ir neįklimpti giliau į depresijos liūną.