...aš drąsi...

Griaustinis parke

Pasirodo pradėti verslą nuo nulio, net ir tokiame dideliame mieste kaip Milanas, nėra lengva. Tiksliau- be galo sunku. Nepadeda net mūsų vyrų rodoma moralinė parama. Negaliu atsistebėti, kad Kailas taip ramiai reagavo į mano naują veiklą, net ir Sebastianą sugebėjo nuraminti. Iš dalies draugės vyrą ir suprantu, nes Felisitę dėl nėštumo nuo visko pykina. Ir taip nuolat. Todėl stengiuosi, kad ji nepersidirbtų, bet norint surasti nors vieną klientą, turim įdėti nežmoniškai dideles pastangas.

Beje, nors dirbame tik kelios dienos, turime jau darbuotoją. Administratorę. Zarą. Taip, čia ta pati mergina, kuri sugebėjo įvažiuoti Kailo automobilį. Prieš kelias dienas ji susisiekė su manimi ir pasisiūlė kaip nors atlyginti žalą. Bent jau iš dalies. Taigi, pasitarus su drauge, įdarbinom ją administratore. Bet greičiau ją galima vadinti visų galų meistre, nes ji daro viską- nuo kavos ruošimo iki patalpų apstatymo ar partnerių paieškos. Taip padėdama mums už minimalų atlyginimą ji padaro visus pašalinius darbus. Ir su šypsena. Taigi, ji dar vienas įrodymas, kad ne visada žmonės būna savanaudžiai.

Gaila, kad Sandra neturi nė vienos panašios savybės į Zarą. Nes man pasakius, na gerai, tik užsiminus, apie jos viešnagės pabaigą, Sandra pradėjo verkšlenti. Žinau, kad ji tik vaidina, bet... nekilo ranka jos išmesti į gatvę. Žinau, kad Kailas net nesudvejojęs tai padarytų už mane, todėl ir stengiuosi jo nevelti. Nes aš priėmiau ją, pati ir išprašysiu.

Taigi, kelios dienos, kad ir kaip keista, nuobodžios. Pradžiugina tik tai, kad Felisitė puikiai išmano savo darbą ir jos atkaklumo dėka, o gal ir kažkiek mūsų pavardžių, gauname kelis užsakymus. Taigi, turim du klientus, bet... neturim minčių. Ir tie klientai net ne mūsų vyrai, o tikri... Jau antrą dieną sėdžiu ir spoksau į baltą tuščią lapą laukdama įkvėpimo. Kol laukiu kūrybinio apsireiškimo, vieną po kito lapą apipiešiu širdelėmis ir gėlytėmis, kartais tarp jų įterpdama ir vieną kitą besišypsantį veiduką... Pakeliu akis nuo stalo ir matau, kad Felisitė irgi veikia ne kažką... Skaito žurnalą. Neabejoju, kad renkasi naujus batus... Šiandien mums abiem nedarbinga diena. O darbo dienas dar galim suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų...

Mes stengiamės, tikrai stengiamės. Bet nesigauna viskas taip lengvai kaip tikėjomės. Kad ir vakar- su Felisite darbe užsibuvome iki vėlumos, bet galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Kailas su Sebu atvažiavo mūsų palaikyti. Ir atsivežė picų... Tad mūsų darbas baigėsi kol kas dar tuščiame pasitarimų kambaryje sėdint ant grindų, šalia kartoninių picos dėžių, kvatojant su tais dviem velniais iki ašarų...

Bet šiandien sau pasižadėjau kažką nuveikti... Kažką... Laimei suskamba telefonas, nes jau ta tyla galvoje veda iš proto. Sugraibiusi telefoną tarp suverstų pripaišytų lapų, nustembu pamačiusi Danielės vardą.

- Klausau.- atsiliepiu.- Mieloji, ar kas nutiko?

Ne iš karto suprantu ką ji nori pasakyti, nes kurį laiką girdimas tik kukčiojimas ir mano vardo kartojimas. Suspaudžia širdį, nes iškart pagalvoju, kad turėjo nutikti kažkas baisaus...

- Ar gali atvažiuoti manęs pasiimti?- vos prataria ji tuos žodžius pro ašaras.- Labai prašau. Aš prekybos centre.

- Žinoma, tuoj būsiu.

Iškart pasigriebiu savo automobilio raktelius ir nuskubu link lifto. Tikiuosi nieko baisaus neatsitiko... Man Danielė niekada neskambina, todėl jos skambutis, švelniai tariant, nustebino. Tik įsėdusi į automobilį, susivokiu, kad nepranešiau apie savo išėjimą apsaugai. Bet... Su Kailo paranoja susitvarkysiu vėliau. Žinau kaip jį palenkti...

Važiuojant į prekybos centrą nepasitaiko eismo spūsčių, tad pasiekiu jį gan greitai. Man sukant į aikštelę, man prie galo privažiuoja sidabrinis automobilis. Pernelyg arti... Automobilio markės nematau, bet nujaučiu. Kailui užblokavus telefoninio maniako numerį, baigėsi ir naktiniai skambučiai. Bet vistiek man nepatinka tas automobilis... Nors jo jau porą dienų nemačiau. Įsuku į aikštelę ir stebiu kur važiuos mano persekiotojas. Bet... jis tiesiog pravažiuoja pro šoną net nestabtelėjęs. Tikriausiai Kailo paranoja pasidarė užkrečiama, nes ir pati per petį nuolat pradedu dairytis įsivaizduodama tykančius pavojus...