...aš drąsi...

Pakilusio testosterono kiekis

- Ar tikrai nenori su manim dirbti? - paklausia Kailas manevruodamas automobilį Milano gatvėmis.

- Nemanau, kad tai gera mintis...

- Kodėl? Ar dėl to ką pasakiau?- jis pažvelgė į mane suraukęs antakius.- Tu tikrai talentinga. Ir noriu, kad dirbtum su manim. Jeigu būčiau žinojęs, kad esi ne tik kūrybinga, bet ir laisvai dirbi projektavimo programomis, būčiau seniai jau tave įdarbinęs. Bent jau pagalvok, gerai?

Linktelėjau galvą, nors atsakymą jau žinojau. Tikrai noriu ne to. Nenoriu dar vienoje srityje nuo jo priklausyti. Ten jo tvirtovė, o man reikia savo, kad galėčiau jo neužgožiama turėti kur skleistis. Felisitės mintis apie nuosavos įmonės įsteigimą vis labiau atrodo priimtinesnė, juolab, kad pirmai investicijai galiu panaudoti pinigus, gautus pardavus tėvų namus.

Sustojame prie nedidelės mokyklos kiemo. Tolėliau matomas futbolo aikštynas. Net keista matyti, kai niekuo neypatingoje mokyklos kieme priparkuoti turbūt brangiausi šalies automobiliai. Ir jų čia tikrai ne keli.

- Keliese žaisite? - paklausiu Kailui vedantis mane link stadiono. Jis laiko mane už rankos, tad nori nenori vis nesiliauju šypsotis.

- Viso dešimt. Kiekvienoje komandoje po penkis. Ar palaikysi mane? - jis stabteli ir pažvelgia į mane.

- Juk žinai, kad taip.- šypteliu jam.

Jis kurį laiką žvelgia į mane ir lėtai palinkdamas prisiglaudžia prie lūpų. Trumpai. Per trumpai...

- Bet jeigu jausiesi blogai...- jis pradeda man sakyti bet aš pavartydama akis jį nutraukiu.

- Iškart šauksiuosi tavęs, kad tu galėtum mane parvežti ilsėtis.

- Šaunuolė.- plačiai nusišypso Kailas ir užmetęs ranką man ant pečių, nusiveda link aikštyno.

Nuėję į tribūnas jau randu Felisitę su Amelia. Netoliese matau dar kelias moteris, kurios irgi pasiruošusios stebėti žaidimą.

Kailas mano liemenį apsiveja rankomis ir priglaudžia mane prie savęs. Ir greitai suprantu to priežastį, nes prie mūsų prisiartina Rikis. Kodėl jis mane taip saugoja nuo jo? Juk jis jo draugas, mano draugės brolis. Rikis niekada neparodė man, kad jis laiko mane kažkuo kitu, nei savo draugo žmona. Tai iš kur toks pavydas?

Pasuku galvą ir pažvelgiu į Kailą. Jis, pajutęs mano žvilgsnį irgi pažvelgia į mane ir vėl trumpai pakšteli į lūpas.

- Ar jums patiems nebūna per saldu? - paklausia Rikis, spausdamas Kailui ranką.

- Pavydi?- nusivaipo jam Kailas.

- Ko? Pančių? Pakišimo po padu? Neeee. Man patinka būti laisvam kaip paukščiui.

- Iš paukštytėms kedenti plunksneles.- pavarto akis Felisitė. - Ar ten Domo dukra?- paklausia ji žvelgdama kažkur už mūsų.- Kokia jau didelė...

Atsisukam ir pamatom ateinantį Dominiką su liesute išstypusia mergaite, kuri, bent jau sprendžiant iš jos rūškano veido, nenori būti čia. Šalia jų eina blondinė, išsipusčiusi taip, kad eitų į prabangų restoraną, nei į mokyklos kieme vykstančias mėgėjiškas varžybas. Nevalingai pažvelgiu į savo paprasčiausius džinsus ir trumparankovius marškinėlius. Felisitė padaro tą patį, todėl abi sukikename. Jeigu neklystu, tai ta pati blondinė, kuri lydėjo Domą klube Paryžiuje. Bet žinant, kad jis vėliau išėjo su Sandra...

Domas prisiartina prie mūsų. Iš kitos pusės prieina ir Sebas su Tomu. Tolėliau matau buriuojantis kitus vyrus, kurie ne ką savo stotu nenusileidžia mūsiškiams.

- Ar gali įsidėti į rankinę?- paklausia Kailas, traukdamasis iš džinsų kišenių daiktus.

- Dėk.- tariu ir atveriu rankinę. Kailas ten sumeta piniginę, mobilų, krūvą raktų. Ir kur jam tiek telpa?