...aš drąsi...

Pažadėk, kad nepaliksi

Kailas pasirodo jau tik tada, kai aš esu įsodinta į greitosios automobilį. 

- Jums tikrai reikėtų važiuoti į ligoninę. Prakirsta nedaug, nereikės siūti, bet gali būti sutrenktos smegenys.- kalba man felčeris. 

- Man viskas gerai.- teištariu, nes į ligoninę važiuoti tikrai nenoriu. 

- Mažute kas nutiko?- Pripuola Kailas ir išsigandusiu žvilgsniu pažvelgia į mane. Bet aš jį ignoruoju, nes į tą klausimą turi atsakyti jis pats. Nes nė velnio nežinau kas čia nutiko. - Ar ji labai nukentėjo?- paklausia jis mediko.

- Prakirstas smilkinys, sumuštas skruostas, bet atrodo, būklė nėra labai bloga.- nuramina jį felčeris. Jis baigia man plauti žaizdą smilkinyje ir užklijuoja pleistrą. 

Jau Kailas žiojasi kažką sakyti, bet nutyla pasirodant policininkui, kuris nori iš manęs paimti parodymus. Bet aš negaliu sakyti visos tiesos. Nes į tai per daug yra įsivėlęs mano vyras. Nors ir kaip ant jo pykstu, bet nenoriu jo įvelti į didesnius nemalonumus. Apie jo darbus garsiai nekalbama, todėl tepasakau, kad mane bandyta apiplėšti. Kad čia paprastas apiplėšimas, o ne keršto troškimas. 

Man pasakojant skurdžias mano užpuolimo detales, kartas nuo karto pažvelgiu į savo vyrą. Jo veidas išbalęs kaip niekad, o akyse atsispindi begalinis skausmas. Ir turėtų, nes tik per jį aš atsidūriau tokioje situacijoje. Tik per jį esu nusėta mėlynių. 

Greitosios pagalbos gydytojas primygtinai reikalauja vykti su jais į ligoninę, bet aš atsisakau, nes jaučiuosi truputi geriau. Bent jau fiziškai. Noriu kuo greičiau grįžti namo ir susirangyti į lovą. Nes kuo toliau, tuo labiau gailiuosi iš jos išvis išlipus.

Užtrunkame dar valandėlę, kol policininkas užpildo protokolą. Kailas beveik nesitraukia nuo manęs nė per žingsnį, tik retais atvejais nutoldamas, kad galėtų paskambinti ar atsiliepti į skambutį. Neabejoju, kad mano užpuoliko jau prasidėjusi medžioklė. Vėl jis vaidina mafijos galvą... O visą užvirusią košę tenka srėbti man...

Namo Kailas parveža mane jau visai vakare. Nors medikai ir davė man vaistų nuo galvos skausmo, bet kuo toliau, tuo labiau man ją skelia. Kailas palydi mane iki pat miegamojo, bet praktiškai nekalba. Matau, kad jis nėra abejingas tam kas man nutiko ir jaučiu, tikrai jaučiu, kad vos tik įsitikinęs, kad man viskas gerai, puls ir pats ieškoti mano skriaudėjo. Neabejoju, kad jis labai gerai žino kas jis ir to taip lengvai nepaliks. 

Įėjusi į kambarį iš karto pasiimu kitus drabužius ir užsidarau vonioje. Mano suknelė visa ištepta krauju, todėl spėju, kad sugadinta nepataisomai. Gaila, man ji labai patiko... Nusiprausiu veidą ir nusivalau likučius makiažo. Praustuvėje bent kažkiek apsivalau nuo kraujo sukepusius plaukus. Man ant skruosto pradėjusi mėlynuoti mėlynė, todėl išsitraukiu iš spintelės jau kurį laiką nenaudotą šaldantį tepalą nuo sumušimo. Žvelgiu į savo vos einamą atpažinti atvaizdą veidrodyje ir permąstau kiekvieną detalę šiandieninio užpuolimo. Tas balsas nepalieka manęs. Jis toks artimai pažįstamas, jis panašus į... ne... to negali būti... Neįmanoma...

Greitai įlėkusi į kambarį, Kailą randu rūkantį balkone. Jis pasidarė tikrai per daug nuspėjamas. Išeinu į balkoną ir užstojusi duris, kad jis taip lengvai negalėtų pasprukti, paklausiu jo:

- Kas mane užpuolė?

Kailas užtraukia lėtai dūmą, o po to lėtai iškvepia į nakties orą. Baltas dūmų debesis iškart išsisklaido nakties tamsoje.  

- Nežinau.- po visos amžinybės taria jis. 

Žinau kad jis meluoja. Žinau tai. Kailas užgesina cigaretę ir iš kišenės išsitraukia auksinę grandinėlę su mažučiu kryželiu.