...aš drąsi...

Greiti ir...

Visą skrydžio laiką jaučiu tiriamą Kailo žvilgsnį. Jau imu bijoti, kad jis pradeda susigaudyti. Mano po plačia suknele slepiama paslaptis, ypač man sėdint, per daug matoma. Bet jis nieko nesako, o aš nuduodu, kad nieko ir nėra. Sėdžiu visą kelią laikydama ant kelių rankinę, bent tiek uždengdama savo vaiką. Akylesnei akiai iškart būtų matoma, bet jis, turbūt, per daug apakintas pagieža man, ir to nepastebi. Arba dar nežino kur tiksliai reikia žiūrėti. Bet vos tik nusileidus lėktuvui- tapau jam nematoma.

Automobiliui sustojus prie didingo namo fasado, man suspaudė širdį. Nekenčiu šito namo, nenorėjau vėl sugrįžti. Aš čia nesijaučiu laiminga. Man jis- kaip kalėjimas. 

Vatinėmis kojomis išlipu iš Kailo automobilio ir užvertusi galvą pažvelgiu į didingą pastatą, kuris vėl tampa mano kalėjimu. Jaučiu, kaip panika vėl pradėjo mane smaukti... Bandau ją suvaldyti, bet tas jausmas per daug stiprus. Kailas pirma manęs nueina prie durų, vis dar tęsdamas pokalbį telefonu. Vos tik žengus ant Italijos žemės, jam iškart pasipylė skambučiai, tad jis visą dėmesį skyrė jiems, taip palikdamas ramybėje mane. Gal ir gerai, nes aš jaučiuosi per daug nuvargus su juo kapotis.

Jis sustoja prie namo fasadinių durų ir pagaliau atkreipia dėmesį į mane, laukdamas, kada žengsiu į vidų. Skrandis suspazmuoja ir jaučiu, kad tuoj galiu apsivemti nuo įtampos.

Įeinu pirma jo į vidų. Pamirksiu, bandydama sklaidyti ašaras akyse. Nejau vėl viskas vėl bus kaip pradžioje?

- Pone Melita!- krūpteliu nuo balso. Prie manęs pribėga Liucia ir stipriai mane apkabina.- Dieve mano, mergaite, tu sveika ir gyva... Aš tiek dėl tavęs meldžiausi...

Ji sušniurpščia nosimi ir vėl mane stipriai apkabina. Matau, kaip ašaros sruva jos raukšlėmis paženklintais skruostais. Pažvelgiu pro jos petį. Kailas, metęs į mane trumpą žvilgsnį, dingsta savo kabinete. Kurgi jis daugiau gali dingti?

Liucia mane pagaliau paleidžia ir aš, netardama nė žodžio bei bandydama išvengti kitų namiškių, užlipu laiptais į savo, mūsų, kadaise buvusį kambarį. Dar dvejoju ar eiti į jį, bet nenoriu ir eiti į Sandros ar tą kitą kambarį, kuriame buvau išduota. Atidariusi kambario duris nustembu, nes kambarys išlikęs toks pat, kokį palikau tą naktį. Numetu kuprinę ant lovos ir atsisėdu ant jos krašto. Sugrįžau į pradžią... Sugniaužiu savo drebančias rankas. Turiu kuo greičiau iš čia ištrūkti, neturiu kitos galimybės. Negaliu čia pasilikti. Negaliu gyventi su juo po vienu stogu. Viename kambaryje. Miegoti vienoje lovoje. Nenuslėpsiu nuo jo savo nėštumo. Tik ne gyvenant viename kambaryje. Tą beprotišką meilę, kurią jam jaučiau, pakeitė neapykanta. Turiu apsaugoti savo vaiką nuo jo. Bijau, labai bijau, kad mano vaikui reikės gyventi dar didesniame košmare, nei pati užaugau. Nenoriu, kad mano vaikas klausytųsi nuolat tėvų rietenų, jaustų jų neapykantą vienas kitam... Nenoriu, kad mano vaikas matytų smurtą šeimoje. Nelinkiu savo vaikui tokio gyvenimo. Jis to nenusipelnė. Jis turi augti saugioje aplinkoje.

Mano suknelė limpa prie kūno. Nors jau pavakarė, bet Milane irgi karšta. Iš kuprinės išsitraukusi kelis drabužius ir švarius apatinius, palendu po dušu. Vėsus vanduo padeda man mąstyti blaiviai. Turiu palaukti iki aštuntos valandos. Tuo laiku Kailas turės susitikimą mieste, todėl jo nebus namie. Girdėjau, kaip jis kalbėjosi telefonu. Turiu palaukti kol jis išvažiuos ir vėl bėgti. Tuo pačiu keliu, kuriuo pabėgau tą naktį. Neturiu kitos galimybės, nes nakties su juo po vienu stogu neištversiu...

Apsirengusi timpas ir marškinėlius plonomis petnešėlėmis, pažvelgiu į savo atvaizdą. Mano nėštumas yra akivaizdžiai matomas, todėl ilgai šiuose namuose nepavyks jo nuslėpti. Pasisuku šonu ir bandau įtraukti pilvą, bet nieko nesigauna. Jis gerokai atsikišęs. Net daugiau, nei tikėjausi einant tik aštuonioliktai savaitei. Be to, mano krūtinė padidėjo daugiau nei dydžiu. Nors ir karšta, turiu dengtis kūną, nes per daug akivaizdūs pokyčiai. Nes vos tik kas nors pamatys mane su labiau prigludusiais rūbais, iškart supras. Mano arbūzas per daug bado akis...