...aš drąsi...

Šeimyninė idilė

Grįžus namo viskas pasikeičia. Tiksliau viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Vaikai, lyg specialiai norėdami mus pakankinti, miega pakaitomis ir nuolat verkia. Tad ramybė mūsų namuose yra užmirštama ir nukišama kažkur labai giliai. Kitą dieną Kailas, gailėdamasis manęs, lieka namuose, bet ir tai neužtenka rankų... Dar yra Lučia. Jeigu ne ji, tai liktume ir nevalgę, nes dabar visos mūsų dienos ir naktys sukasi tik apie du monstriukus, kurie garsiai praneša, kad jie namuose. Kailo pažadas, duotas prie automobilio, lieka laikinai atidėtas, nes vakare taip krentu miegoti, kad net kartais ir nesulaukusi kol jis grįš iš darbo...

Kailas labai man padeda rūpintis dvyniais. Kartais net ir pati stebiuosi, iš kur pas jį tiek kantrybės. Rodos, jo ašaros ir dvynių klyksmai nė kiek nejaudina. Kailas visada ramus, nepanikuojantis kaip kad aš, todėl ir nuraminti vaikus jam sekasi daug geriau nei man.

Atėjus savaitgaliui ir Kailui liekant namie net dvi dienas, net lengviau atsikvepiu. Net sugebu išgerti karštą kavą... Ne šaltą kaip paprastai... Nors ir nebuvau seniau kavos mėgėja, bet tik ji padeda man ištverti bemieges naktis ir triukšmingas dienas.

- Sakiau, kad motinystė nėra tokia žavi, kaip kalba kiti tau laukiantis.- sukikena Felisitė man eilinį kartą skundžiantis jai telefonu.- Vėliau bus tik geriau.

- Tai tu taip sakai...- atsidūstu ir pasivalau dėmę ant peties. - Jeigu tikiesi, kad pasijusiu geriau, bet taip nėra.

- Tai paliekam vaikus vyrams ir varom mergaitiškai praleisti pusdienį.- džiaugsmingai suklega Felisitė.- Pasidarysim manikiūrą, pedikiūrą, mergaitiškai pasikalbėsim, gal net Antonio bus laisvas ir padarys mums masažus.

- Antonio?- sukikenu.- Ar jis gėjus?

- Ne!- iškart paneigia Felisitė. - Todėl pas jį laukiančiųjų eilės kilometrinės, bet jeigu jo gražiai paprašysim...

- Kailas tam Antonio rankas sulaužys jeigu jis palies mane...- pradedu kikenti, kai Felisitė pratrūksta juokais.

- Sebis galvoja, kad kai Antonina... Tik neišduok manęs...

- Jokiu būdu.- nusikvatoju.- Jeigu nebus masažų, tai mielai ištrūkčiau iš namų.

- Tai bėk ruoštis. Atvažiuosiu už valandos.

Atsisveikinu su drauge ir negaliu nesikvatoti... Mes tokios skirtingos... Felisitė visada buvo lyg velnių priėdusi. Labai smagu, kad santuoka ir sukurta šeima jos nepakeitė.

Tyliai patikrinus ar miega dvyniai, nusileidžiu į apačią ieškoti Kailo. Tenka paklaidžioti, nes jis sugeba pranykti. Galiausiai apėjusi visus kambarius, randu jį kieme. Tiksliau tolimiausiame kiemo vietoje, priešais namą, rūkantį su rimtu žvilgsniu tyrinėjantį namo sienas.

- Ką veiki?- paklausiu.

Kailo žvilgsnis nukrypsta į mane ir jis, išpūtęs dūmus, užgesina cigaretę pilnai net nesurūkęs. Matyt, dar likęs įprotis nuo tada, kai dar buvau nėščia.

- Galvoju.- atsako ir man priėjus, apkabina viena ranka per pečius. Aš irgi žvelgiu į namą, tik nesuprantu į ką būtent turėčiau žiūrėti.

- Apie ką?- paklausiu, nes jo žvilgsnis mane pradeda neraminti.

- Galvoju ar reikėtų namą praplėsti ar tiesiog pasiieškoti kito sklypo ir ten statytis didesnį.

- Bet mes tik neseniai čia atsikėlėm. Man patinka šitas namas. - Kailas pažvelgia į mane ir šypteli.- Tau jis per mažas? Ar bent žinai, kiek užtrunku, kol tave randu?

- Dabar jis nėra mažas, bet kai vaikai paaugs, norės skirtingų kambarių.

- Tuomet užleisim vienam svečių kambarį.