...aš drąsi...

Magija

Netikėta ir neplanuota dalis. Parašyta prieš porą valandų, vienų atsisėdimu, ilgesingai klausantis aukščiau nurodytos dainos. Manau, šios dainos nuotaika šiandien ne tik tinkama šiai neplanuotai daliai, bet ir įvykiui, kuris nuo pat ryto mane giliai sukrėtė...

Kailas mane nusivežė į mielą jaukų restoraną. Ne miesto centre kaip paprastai, o visai Milano pakraštyje. Nors greičiau tai priminė mažą šeimyninį restoraną, nei vieną iš tų prabangių vietų pilnų išsipusčiusių Milano elito atstovų. Čia buvo kitaip. Jaukiau. Asmeniškiau. Intymiau. Nežinau kodėl, bet vos vien įėjus mano širdis pradėjo tankiau plakti. Nedideli staliukai, baltai raudonais langeliais margintos staltiesės, pradėjusios varvėti ilgos žvakės ir uoslę kutenantis bazilikų kvapas suteikė šiai vietai magiškos gyvybės. Aplinka tiesiog alsavo senosios Italijos dvasia, todėl dar labiau suspaudė man širdį. Kuo toliau, tuo labiau myliu Italiją, jos nuostabų kraštovaizdį bei žmones. Ypač vieną...

Mus pasodina prie vieno iš tų mielų staliukų ir, kiek supratau, kavinės savininkas mus išdėsto šiandienos vakarienės meniu. Popierinio meniu varianto negauname, bet jo ir nereikia. Jis su tokia meile ir susižavėjimu kalba apie virėjo ruoštą maistą, kad kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi alkanesnė.

Kailas irgi elgiasi kiek keistai. Sakyčiau nedrąsiai. Buvau visada pripratus jį matyti tvirtą, šaltą ir žinantį ką pasakyti. Bet šį vakarą... Nežinau kas būtent pasikeitė taip kardinaliai jo elgesyje, negaliu to tiksliai įvardinti. Vis pagaunu jo žvilgsnį, nuo kurio pradedu raudonuoti ir muistytis kėdėje. Kailas žiūri į mane lyg norėdamas įsiminti kiekvieną smulkmeną, kiekvieną mano dalelę. Lyg mane matytų pirmą kartą. Lyg bandytų mane pažinti. Pažinti tikrąją mane... Tas tikrai trikdo, nes po pastarųjų dienų aršių kovų tai daugiau nei keista...

Mes beveik nesikalbam, tik iš įgimto mandagumo pasiklausinėjam vienas kito kaip praėjo diena. Bet, kitaip nei kitus kartus, tarp mūsų netvyro nemaloni įtampa, nėra tų akimirkų, kai reikia galvoti ką pasakyti, kad nutraukti tą spengiančią tylą. Ne. Mums nereikia kalbėti apie bereikšmius dalykus. Mums užtenka ir jausti vienas kito buvimą. Šį vakarą mums to užtenka...

Mums patiekiami nuostabaus skonio makaronai, kurių paragavus norisi atsidusti iš malonumo ir sušukti Perfetto!!! Net pati nepajaučiu kaip tie sukti makaronai sušildo man širdį. Pakeliu akis ir pažvelgiu į jį. Kailas, pajutęs mano žvilgsnį, vos vos šypteli. Taip ir žvelgiame vienas į kitą, pamiršę visus aplinkinius, valgius ir viską, kas bloga mums nutiko. Ta akimirka, kai rodos laikas sustoja, o matai tik prieš save esantį žmogų... Kai pradedi įsivaizduoti, kad gali jam atleisti viską. Nes ryšys, trauka, kuri mus jungia tiesiog yra per daug stipri. O aplinkiniai ir mes patys per silpni tai pakeisti. Apima toks keistas jausmas, kada, rodos, širdis nustoja plakusi ir, žvelgdama į prieš tave esančias akis, supranti, kad tai ir yra tavo likimas...

Vakarienė užsitęsia, bet vistiek mums atrodo, kad viskas baigiasi per greitai. Norėdami atitolinti tą akimirką, kada reikės sugrįžti į realų pasaulį, kuris slepiasi už šių sienų, užsisakome deserto. Tai Kailo sumanymas, nors jis savojo net neparagauja. Tiesiog žvelgdamas savo juodomis akimis į mane, skanaujančią Tiramisu, paslaptingai šypsosi. Net pradedu viltis, kad pagaliau jis, vakarui baigiantis, pasiryš ištarti tuos tris magiškus žodelius, kurių laukiu jau tiek laiko. Nors jo lūpos nieko nepasako, na, bent jau ko tikiuosi, bet tai atsispindi jo akyse. Dar niekada nemačiau jo tokių išraiškingų akių, jausmų neslepiamo žvilgsnio, kad... susigraudinu. Žinau, kad tai kvaila, kad čia ne vieta ir ne laikas, bet pagalvojus, kiek mums reikėjo išgyventi, mes nusipelnėme būti laimingi. Kartu. Su savo dvyniais...

Mums pakilus nuo staliuko mažai trūksta, kad neapsipilčiau ašaromis... Nenoriu, kad šis magiškas vakaras baigtusi... Nenoriu dar važiuoti... Noriu dar akimirka juo pasidžiaugti. Noriu pasijusti jo mylima... Kailas suima mane už rankos, pirštai susipina tarpusavyje, susilietę riešai sujungia mūsų tatuiruotes. Angelo sparnai po tiek laiko vėl kartu...

Mums priėjus prie automobilio, sulaikau jį. Trukteliu lengvai už rankos, priversdama jį sustoti ir atsigręžti į mane.

- Palauk dar truputi...- sušnabždu ir užverčiu galvą į žvaigždėmis nusagstytą dangų.- Duok dar kelias akimirkas...

Kailas paseka mano pavyzdžiu ir, irgi užvertęs akis, žvelgia į juodame danguje mirgančias mažas švieseles. Paskutinį kartą, kai taip žiūrėjome, viliausi, kad netapsiu viena iš jų. O dabar... dangus mus apdovanojo dvigubai... Užsimerkiu ir sukuždu, mintimis ir širdimi, paprašau to, kuris yra ten aukštai, kad suteiktų galimybę, viltį, kada nors būti mums būti kartu. Nelaikinai, ne kelias trumpas akimirkas, bet... kad duotų mums daugiau laiko... Kad likimas ir mes patys daugiau neišskirtų mūsų...

Pajaučiu Kailo delną sau ant skruosto. Atsimerkiu ir pažvelgiu į jį. Jis nykščiu nuvalo man ištryškusią ašarą.

- Kodėl verki?- paklausia jis tyliai.

Jis taip švelniai ištaria šiuo žodžius, taip švelniai žvelgia į mane, kad pravirkstu... Tiesiog ledu sukaustyta mano širdis per menka atlaikyti užplūdusius jausmus. Likimas neteisingas... Negalima taip nuolat, vos tik pakylame, smūgiuoti vėl... Pabyra ašaros, kurias jis bando surinkti vos juntamais pirštų prisilietimais. Neišlaikau ir, nusižengusi visiems savo principams, prisiglaudžiu prie jo kūno, stipriai rankomis apsiveju jam liemenį. Jis irgi mane apkabina, priglaudžia, stipriai suspaudžia prie savo krūtinės. Girdžiu kaip stipriai daužosi jo širdis, lyg bandydama išsiveržti, lyg bandydama išrėkti visus jausmus, besislėpiančius giliai jame. Ji spurda, bandydama pasakyti tai, ko neištaria jo lūpos. Kaip ir manoji... Rodos, jos abi pradeda plakti vienu ritmu. Sutartinai. Tik viena dėl kitos...

Prisiverčiu pakelti galvą ir pažvelgti į jį. Kailas palinksta link manęs ir švelniai lūpomis priliečia manąsias. Vos tik susiglaudus mūsų lūpoms, įvyksta kažkas, ko taip lengvai neapsakysi. Mano širdis dar stipriau pradeda plakti, o užplūdusių jausmų nesutalpinu viduje. Jie tiesiog liejasi per kraštus. Į bučinį sudedame viską, kas mus slėgė tiek laiko: pyktį, ilgesį, nuoskaudas, neišsakytus jausmus ir priekaištus... Tiesiog pasiduodam akimirkos silpnumui ir apnuoginame savo sielas. Kad jos galėtų susijungti. Kad tamsa susimaišytų su šviesa...

Tik artėjančio vidurnakčio vedini grįžtame namo. Šį kartą nesislapstome vienas nuo kito. Kailui rengiantis spėju gerai pamatyti ir apžiūrėti jo naują tatuiruotę, kuri puošia jo kaklą. Mandalos piešinys, kurio reikšmės dar nesuvokiau, pereina, kaip ir galvojau, į žodžius. Žodžius, kuriuos perskaičius pamilstu jį dar labiau... Taip stipriai, kad net atsiranda viltis jam atleisti... Tie žodžiai, įsirėžę juodu rašalu jam į odą, skirti man... Neabejoju tuo... Pasviru šriftu parašyta: Tu esi mano prakeiktas likimas...

Mes daugiau nesikalbam, tiesiog atsigulam į lovą, palikdami tarp mūsų tarpą, nesibučiuojam, net neliečiam vienas kito... Bet to ir nereikia... Tik tyliai pasimėgaujam paskutinėmis akimirkomis, kurios mums dar liko. Nes abu suvokiam, kad mums pabudus, šios magijos, tvyrančios aplink mus, jau nebebus...

Na va, atiduodu jūsų teismui mano šios dienos netikėtą performansą :) Tai neplanuota dalis, visiškai išimta iš bendro istorijos konteksto, bet atspindinti šiandieninę mano nuotaiką...

Užduosiu retorinį klausimą: Ar gali meilė po ilgo laiko gimti antrą kartą? Pasirodo gali... Ne, aš savo vyro nepalieku :) Tiesiog, prieš kurį laiką, ypač rašydama pastarąsias dalis, daugiausiai remdavausi savo kiek jau primiršo dainininko dainų kuriama nuotaika, kartais ir žodžiais. Todėl, jam sugrįžus ir toliau pradėjus kurti, pamilau jį iš naujo. Ir labai stipriai, net stipriau nei pirmą kartą... Bet... Deja... Chester Bennington, labai tavęs ilgėsiuosi...

Ir pabaigai, jeigu jau kalbant apie dainas, rašant Melitos akimis pastarąsias dalis (nuo jos pabėgimo), trankiai groja nuolat ši daina... Manau, ji labai gerai atspindi, tiek nuotaika, tiek ir žodžiais, kas dėjosi ir dar dėsis jos galvoje. :)