...aš drąsi...

Toks, koks jis yra

Tik po visos amžinybės apsiraminau ir sugebėjau įkvėpti. Bet ramybę radau tik kai pasiekiau netoliese esantį parką. Išėjusi iš tualeto, apmokėjau mūsų sąskaitą, nes, žinoma, Sandra neturėjo pinigų, ir išėjau pėsčiomis. Ėjau be tikslo, niekur. Kol priėjau šį parką. Atsisėdau po medžiu didelėje pievoje ir žvelgiau į žaidžiančias šeimas, savo augintinius vedžiojančius senjorus ar vežimėlius stumdančias mamas. Jie atrodė tokie ramūs, kad jų ramybė po truputi persidavė ir man. Nurimau ir pradėjau galvoti blaiviau... 

Išgąstis, patirtas po to žurnalisto žodžių, dingo. Permąsčiau jo žodžius. Kailas ne vieną kartą yra įrodęs, kad gali lengva ranka atimti gyvybę. Sebastianas irgi man visada atrodė pavojingas, bet net neabejojau, kad jis su Felisite beprotiškai myli vienas kitą. Felisitė nėra naivi, ji Sebastianą pažinojo nemažai metų, prieš pradėdama draugauti. Ir dar Rikis... Jis saugo savo seserį kaip savo akies vyzdį, todėl netikiu, kad jeigu jo draugas būtų kaltinamas tokiais nusikaltimais, taip imtų ir atiduotų savo seserį. Nors... jis nepritarė jų draugystei, bet ne ant tiek, kad juos išskirtų... O Dominukas? Kaip gali toks rūpestingas tėvas, kuris stengiasi atsikovoti savo dukters meilę, bendradarbiauti su teroristais... Tad gal ne viskas taip juoda... gal yra ir šviesesnių atspalvių? Juk ir mūsų santuoka atrodytų tik vienas didelis nesusipratimas, nusikaltimas, bet... Ar gali tas žmogus, kuris man laikė ranką, drąsino operacijai, nepaliko visą tą laiką vienos, imti ir būti toks blogas? Žinau, koks jis gali būti globėjiškas, net pavojingas tuo klausimu, nes tai gerai parodė Mauroi atvejis, bet... Nežinau...

- Atrodai keistai tiek laiko sėdėdama viena ir spoksodama į vieną tašką.- išgirstu Kailo balsą šalia.

Pakeliu galvą ir pamatau jį stovintį greta, susikišusį rankas į kostiumines šviesiai pilkas kelnes. Švarko jis nedėvi, tik baltus marškinius, kurių rankoves atsiraitojęs iki alkūnių. Akių nematau, nes jos slepiasi po veidrodiniais akiniais.

- Ką čia veiki?- paklausiu.

- To paties noriu paklausti tavęs. Sunerimau.

- Man viskas gerai. - tariu, bet nuleidžiu akis. Net per jo akinius jaučiu mane veriantį žvilgsnį.

- Ar aš turėčiau nerimauti?- jis prisėda šalia manęs.

Pakeliu į jį akis, o jis nusiima akinius, kad galėtų žvelgti man į akis. Noriu jam užduoti tiek įvairiausių klausimų, bet neištariu nė vieno. Ne todėl, kad bijočiau atsakymo. Ne todėl, kad bijočiau išduoti tą vyrą, pasirašydama jo mirties nuosprendį. Ne todėl... Neklausinėju jo todėl, kad žinau, kad jis gali pameluoti, o aš patikėsiu tuo melu. Nenoriu, kad jis uždėtų man rožinius akinius. Noriu žiūrėti į jį atsimerkus ir matyti tikrąjį vaizdą...

Truputi pasikalbėję apie rytoj laukiamą kelionę, Kailas man padeda atsikelti ir mes palengva pradedame eiti takeliu per parką.

- Ar tikrai jautiesi pakankamai sustiprėjusi, kad važiuotum į kalnus? - susirūpinęs pažvelgia į mane.- Atrodai labai susikrimtus dėl kažko. Ar vėl skauda?

- Man viskas gerai, tikrai.- nuraminu jį.

Priverčiu save neįsitempti ir atsipalaiduoti, kai jis mane apkabina.

- Ir kaip galėčiau pataisyti tavo slogią nuotaiką? - paklausia jis rimtu žvilgsniu.

- Na, tu ir sugalvok.- tariu, išspausdama net šypsnį. Šaunuolė.

- Ledai?- paklausia jis staiga sustodamas ir užbėgdamas prieš mane.- Ar balionai?

- Balionai?- nusikvatoju.- Man ne penkeri!

- Bet vis tiek privertė tave nusišypsoti.- jis taip man žavingai nusišypso, kad negaliu nustoti kvatojusi.- Tai ledai?

- Ledai.- tariu ir jis trumpai priglunda man prie lūpų.

- Eime, pamaitinsim tave, moterie.- jis žnybteli man į užpakalį, užsitarnaudamas niukso į šoną.

Abu nusijuokiam, nors turiu pykti ant jo, šalintis jo, bet... esu jam pažadėjus nesipykti iki kelionės. Nors savąjį pažadą jau esu sulaužiusi ir vėl išliejusi dėl jo ašaras...  Nežinau, gal būsiu kvaila ir naivi, bet man per sunku patikėti, kad jis gali būti toks blogas, kaip juo dedasi, kaip jį laiko kiti... Tiesiog laikas parodys jo tikrąjį veidą...