...aš drąsi...

Atsispirti nuo dugno

Kitą dienos visą pusdienį praleidžiu ligoninėje. Tėvo priežiūra labiau panašėja į spa, nei į gydymą. Bet jis to vertas. Kad ir kas būtų nutikę, jis geras žmogus, nes suteikė man namus, visada man bandė atstoti tėvą. Todėl viską dėl jų stengiausi užmiršti. Ne, neužmiršti, bet atleisti. Susitaikyti su tuo.

Su mama pakeliui namo papietavome mieste ir tik po to parvežėme ją namo. Bet namuose ilgai neužsibuvau, nes turėjau kitų reikalų. Daug svarbesnių... Turėjau žengti dar vieną svarbų žingsnį, kurį atidėliojau ir taip per ilgai.

Fabio sustabdžius automobilį prie mano senųjų namų, ten kur gimiau ir augau, ten kur slepiasi mano praeities vaiduokliai, šį kartą išlipau drąsiai iš automobilio ir aukštai pakelta galvą atvėriau vartelius. Nors mane ir bandė apsukti vaiduokliai, bet juos ignoravau. Nes dabar aš suaugusi, aš drąsi ir stipri. Po to, ką teko patirti pastaruosius pusę metų, nebesijaučiau gležna mergaitė. Aš esu moteris. Stipri. Drąsi.

- Laba diena.- atsisukau, išgirdusi moterišką balsą.- Melita Makena?

- Taip. Jūs tikriausiai Gintarė?

- Malonu susipažinti.- ji ištiesė man ranką, kurią šiltai paspaudžiau. – Taigi, norite parduoti namą?

- Taip. Kaina nesvarbi. Noriu kuo greičiau parduoti, nes turėsiu išvykti iš Lietuvos.

- Na, jis ganėtinai apleistas. Teko girdėti ir jo istorija. Priimkite mano užuojautą.

- Tai buvo seniai.- atsakiau dar kartą pažvelgdama į sukrypusį namą. – duosiu dvidešimt procentų nuo sumos jeigu parduosite jį per kelias artimiausias dienas.

- Tai...- ji akivaizdžiai sumišo nuo mano netikėto pasiūlymo.- labai dosnu iš jūsų pusės. Na, namas gal ir mažai vertas, bet sklypas geroje vietoje ir...

Ji kalbėjo toliau berdama entuziastingai žodžius. Bet man jos kalbos apie nekilnojamo turto rinką buvo mažiausiai svarbūs. Jau seniai turėjau tą padaryti, bet bijojau čia grįžti. Bet po to, kai Kailas laikė mane viduryje kiemo savo glėbyje, ši vieta pasidarė ne tokia baisi. Tik sauganti blogus prisiminimus. Jis išsklaidė vaiduoklius, privertė jų nebijoti.

Atsisveikinu su agente ir grįžtu į viešbutį. Nusipraususi po dušu ir susirangiusi lovoje, įsijungiu per vieną iš populiariausių lietuviškų kanalų rodomą pokalbių laidą. Joje susirinkę iš pirmo žvilgsnio matyti žmonės diskutuoja apie skurstančias šeimas. Jie pasakoja apie gyvenimą nuo algos iki algos. Seniau aš sekdavau kiekvieną jų žodį, bet dabar gyvenu kitokiame pasaulyje, kuriame skurstančių žmonių nėra. Yra tik prabangūs automobiliai, dizainerių vardai ir nežabotas gyvenimo būdas. Net ir pati nepajutau, kaip Kailo pasaulis mane įtraukė, kaip aš pripratau nežiūrėti į kainą, Pripratau nebevertinti tų popierėlių.

Pagalvojau, kas būtų, jeigu Kailas prarastu savo milijonus, savo investicijas? Neabejoju, kad niekas nepasikeistų, bent jau ilgam. Jis kažkada buvo man pasakęs, kad jam patinka būti turtingu, tad tokiu ir liks. Jis per daug užsispyręs, kad būtų vargšas. Bent jau finansine prasme. Tik jo per didelis užsispyrimas, ego, trukdo jam būti laimingam. Jausmų atžvilgiu- jis vargšas.

Krūpteliu, kai pradeda vibruoti mano telefonas. Televizorius jau rodo jau vakaro žinias. Tikriausiai būsiu užsnūdusi. Pakeliu telefoną, nors jau ir taip žinau kas skambina.

- Kodėl nekeli, kai tau skambinu?- paklausia iškart jo balsas.

- Miegojau...- tariu ir atsigulu ant šono.

- Pažadinau?- jo balsas buvo... liūdnas. Gal jis ilgisi manęs?

- Nieko tokio.- atsakiau.

- Ar tau viskas gerai?- paklausia jis švelniai.

Noriu jam papasakoti, kad pasiryžau parduoti namą, papasakoti, kad išdrįsau pagaliau tai padaryti, bet apsigalvoju. Dabar aš viena. Negaliu visada priklausyti nuo jo.

- Viskas gerai.- atsakau.

- Kada grįši?

- Pabūsiu dar kelias dienas.- tariu ir nusiteikiu išklausyti jo riksmų, bet ragelyje vis dar tyla. Net atitraukiu telefoną pasižiūrėti ar nenutrūko ryšys.

- Pasisaugok.- tyliai taria jis.- O dabar eik ilsėtis. Labanakt.

- Labanakt.- po pauzės ištariu pati, bet taip ir nesupratau ar jis išgirdo mane prieš nutrūkstant ryšiui...