...aš drąsi...

Nukirsti žirgą

Galvoje vis dar sukantis, kai dar galėčiau jam sutrukdyti naktimis nesitrankyti nežinia kur, apsidairau po jo automobilį. Salone perdėtai švaru ir tvarkinga. Kažkokios nuojautos vedina, atidarau daiktadėžę. Ir randu ko tikriausiai ir tikėjausi. Ginklą. Šaltą metalo gabalą. Mano bloga nuojauta dar labiau sustiprėja, o laki vaizduotė jau piešia įvairius tragiškus scenarijus. Pamačiusi, kad Kailas jau žengia iš degalinės parduotuvės, skubėdama įsimetu jo ginklą į savo rankinę. 

- Dabar namo?- paklausia Kailas, vėl sėsdamasis už vairo. 

- Namo.- numykiu stebėdama jį. Bandydama įžvelgti kas jo galvoje dedasi. Bet jis ne toks kaip aš ir taip lengvai jo minčių neina perskaityti. 

Tylomis grįžtame namo. Kailas nuneša į vidų krepšius ir palikęs juo virtuvėje, dingsta name. Imuosi rūšiuoti pirkinius ir dėti į vietas. Dar turiu kelias valandas iki pasirodant Felisitei, todėl neskubu ruošti vakarienės. 

- Duokit, paruošiu už jus.- įeidama į virtuvę taria Lučia. 

- Nereikia. Susitvarkysiu pati. - kiek nemandagiai jai tariu.- Lučia, jeigu turite kokių planų, šiandien susitvarkysiu ir viena. 

- Tikrai? - ji perima iš manęs kelis produktus ir sudeda į šaldytuvą. - Na, jeigu norite, tai galiu važiuoti aplankyti sesers. 

- Būtų šaunu.- tariu ir pasisuku į ją. - Labai vertinu jūsų rūpinimąsi mumis.- kiek švelniau tariu jai. 

- O kas man belieka...- nusišypso ji man. - Praktiškai Kailas užaugo mano akyse. 

- Ir jūsų globoje.- papildau ją. 

- O dar labai džiaugiuosi, kad yra kas juo rūpinsis ir toliau. Taigi, netrukdysiu ir paliksiu jus vienus. 

Žvelgiu į dingstančią Lučią ir man suspaudžia širdį. Ji tikrai labai gera ir rūpestinga moteris, suteikianti motiniškos šilumos, kurios man taip trūkdavo namuose, man apsigyvenus Italijoje. Ji visada manimi rūpinosi nuo pat pirmų dienų ir aš jai būsiu amžinai dėkinga už tai. 

Toliau dėlioju produktus, o mintys vėl sugrįžta prie ginklo automobilyje. Ginklo, kuris dabar paslėptas mano rankinėje. Ką Kailas ketino su juo daryti? Vėl vaikytis Emilio vaiduoklį? Kodėl mes negalime bent jau kurį laiką ramiai pagyventi? 

Sukyla pyktis tam principingam vyrui. Ir sau. Kad nesu aukšta ir nesugebu net dribsnių dėžutės į lentyną padėti. Bijodama labai stiebtis dėl nėštumo, prisistumiu kėdę ir, pasilipusi ant jos, sudedu į viršutinę spintelę likusius produktus. 

- Ką čia sumaniai?!- rikteli Kailas. 

Jis taip netikėtai įžengia į virtuvę mane išgąsdindamas, kad susvyruoju ir vos nenukrentu nuo kėdės. Jis iškart puola man į pagalbą ir nukelia ant žemės.

- Ar visai proto netekai?

- O ką man daryti jeigu nesu tokia aukšta kaip tu?

- Pasikviesti mane!

- Jeigu nesėlintum kaip užpulti ketinantis tigras, būčiau saugiai nulipusi.

- Kurgi ne...- jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės. 

Pažvelgiu į jį. Kailas jau persirengęs ir stovi prieš mane vilkėdamas juodais siaurais džinsais ir juoda odine striuke. 

- Susiruošei kažkur?- paklausiu. Nors ir taip aišku, kad jis išeina. 

- Sakiau, kad turiu reikalų. Bet greitai grįšiu. 

Jis paskubomis mane pabučiuoja ir, kol nekilo didesnis ginčas, bando pasišalinti iš namų.