...aš drąsi...

Jo šventė

Mes vėluojam. Labai stipriai vėluojam. Tiek po tos mano šukuosenos ir makiažo... Tenka viską darytis pačiai iš naujo, nes nieko nebeliko. Nes Kailas tai džiaugėsi savo dovana, kad užtrukome per ilgai. O rezultate likau susivėlusi ir su susitrynusiu makiažu.

Visi jau buvo išvažiavę, net ir Korbis su Esme, tad mes tikrai labai vėluojam... 

- Ko tu pergyveni? - ramino mane Kailas vis dar nenustojęs šypsotis.- Juk be mūsų niekas ir nevyks. 

-Žinau ir labai nemandagu, kad taip juos privertėme laukti. 

- Man nusipjaut į juos. Svarbiausia, jog šalia tu. - jis kilsteli mano ranką ir ją galantiškai pabučiavo. - Galim tik pasisveikinti ir palikti juos švęsti vienus...

- Negalim. Bent jau kurį laiką...

Jis demonstratyviai atsidūsta, bet vistiek nesiliauja šypsotis. Jis laimingas. Jis tikrai laimingas ir jį tokiu padariau aš. Labai džiaugiuosi, ypač, kad jam patiko mano dovana. Man ir pačiai labai patinka. Negaliu atsižiūrėti į tuos rašalo potepius...

Sustojame prie klubo Milano centre. Net iš gatvės girdisi duslūs muzikos garsai. Fabio mus paleidžia prie įėjimo. Kailas padeda man išlipti iš visureigio ir nuolat laiko mane už rankos. Sujungdamas sparnus. Rodydamas visiems savo ženklą manyje. Tad aš irgi negaliu nesišypsoti...

Kaip ir spėjau, visi jau buvo susirinkę. Felisitė buvo atsakinga už svečių sąrašą ir nustebau pamačiusi tiek daug žmonių VIP salėje. Jau pradėjau ant jos pykti, juk susitarėm kviesti tik jo draugus, bet pamačiusi, kad Kailas juos visus pažįsta, kiek lengviau atsikvėpiau. Ten buvo mažiausiai šešiasdešimt žmonių. Kai kuriuos ir aš pažinojau iš Kailo žaidžiamų varžybų, keli, kaip supratau, jo mokyklos draugai ir verslo partneriai. Ir merginos... Daug gražių ilgakojų merginų. Bet Felisitė man tikrai nebūtų taip padariusi ir kvietusi jo "drauges", tad likau rami. Beveik.

Ir žinoma ištikimiausi jo draugai. Šypteliu, kai jie vienas po kito spaudžia Kailui rankas ir vyriškai apsikabindami. Jie kaip apskritojo stalo riteriai: vieningi ir ištikimi vienas kitam. 

- Ar patiko dovana? -mus atsisėdus paklausia manęs Felisitė, persisvėrus per vyrą. Kailas irgi išgirsta, todėl atsisuka į mano draugę ir plačiai jai nusišypso, priversdamas ją kvatoti. 

- Ar aš ką praleidau? - paklausia Sebastianas atsisukdamas į jį. - Gavai dovaną? 

- Gavau.- vis dar plačiai besišypsodamas Kailas priglunda man prie smilkinio, kartu ir apkabindamas mane per pečius. 

- Kokią? Sakyk greičiau.

Kailas pažvelgia į mane prašydamas leidimo. Ir ko jis klausia? Juk ir taip akylesnis pamatys. Na, prietemoje gal taip ir nesimato. Kailas kilsteli mano riešą ir parodo Sebui. Jis išpučia akis ir pažvelgia į mane.

- Oho, mergaite... tu čia rimtai... oho...

- Matai, kokią nutrūktgalvę moterį turiu...

- Būtent. Turi. Niekas šito nepaneigs. - Sebas vis dar išplėtęs akis žvelgia į mano tatuiruotę. - Pagarba...

- Kas vyksta?- susidomi ir Rikis, palinkęs per mažą gėrimais jau apkrautą staliuką. - Aš irgi noriu pamatyti...

Taigi, tenka parodyti ir jam... ir visiems kitiems... O Kailas kaip didelis Česyro katinas šypsosi. Net ir pučiasi dėl to... Taigi, vakarėlis greitai įsisiūbuoja. Tikrai labai linksma, o kompanija tiesiog dieviška. O labiausiai mane žavi jis, nes jis praktiškai manęs nepaleidžia iš glėbio. Na, nebent išeidamas su draugais parūkyti. 

Kol jis eilinį kartą nuodijasi, su Egle patraukiame į šokių aikštelę ir prašokame dar kelias dainas. 

- Viskas, nebegaliu...- sudejuoju Eglei į ausį.- Man reikia prisėsti.