...aš drąsi...

Izabelė

Rytą Kailas nubunda kaip visada anksti. Laimei, šiandien šeštadienis ir nereikia į darbą, todėl dar galiu pasivartyti lovoje.

- Kur tu važiuoji taip anksti? - paklausiu jo pasikeldama ant alkūnių.

- Susitariau su Rikiu susitikti sporto klube. Tuo pačiu mieste ir papusryčiausiu. - jis prisėda ant lovos krašto ir aš, sugriebusi jį už rankos, įsitempiu į lovą.

- Pabūk dar truputi... - sumurmu jam į lūpas.- Galiu sugalvoti tau kokios fizinės mankštos...

- O gal tau reikėtų pradėti rytais mankštintis?- paklausia jis išsišiepdamas ir apsiversdamas ant nugaros kartu su manimi, tad lieku sėdėti ant jo.

- Sakai...- tariu nagu kilstelėdama jo marškinėlius ir perbraukdama įstrižai jo pilvo. - Pažiūrėkim... - sukikenu ir pasislinkusi žemiau, leidžiu nusmukti šiek tiek žemiau jo sportinių kelnių liemeniui. - oi, mažuti...

- Jis tikrai dabar be mažutis...- sukužda atsisėsdamas Kailas man į lūpas.- O jeigu ir toliau taip tęsi, tai jis labai greitai užaugs...

- Tai pažiūrėkim iki kiek... - sukikenu ir krimsteliu jo lūpą, priversdama jį sudejuoti.

Ir jis man labai gerai įrodo... Bet po kritimo į bedugnę kartu su juo, jis palieka mane visiškai be jėgų gulėti lovoje.

- Iš kur tu tiek turi jėgų? - sumurmu, žvelgdama kaip jis vėl rengiasi. Jis vis dar nusiteikęs net ir po tokios fizinės veiklos važiuoti toliau sportuoti.

- Arba aš turiu tave daugiau treniruoti...

- Tikiuosi tu taip nesitreniruoji be manęs.. - patempiu lūpą.

- Aš visas tavo valioje, mažute...- jis pasilenkia ir pabučiuoja mane.- O dabar tikrai turiu eiti...- jis vikriai išsisuka kai vėl bandau jį įsitempti į lovą.

Jam išvažiavus kažkaip ir tas vartymasis lovoje... nuobodus... Taigi prisiverčiu atsikelti ir nusiprausti. Tik atsikėlus ir pradėjus eiti, susivokiu, kad sukasi galva ir kyla šleikštulys... aš tikrai nesugebu toleruoti alkoholio, nes net ir po kelių, na gerai, ne nuo kelių, ryte jaučiuosi kaip girta... Bet vėsus dušas viską sutvarko. Tekant vandeniui žvelgiu į savo naująją patobulintą tatuiruotę ir begaliu nesišypsoti. Dabar jau niekam tikrai nekils klausimų kam aš priklausau.

Nusileidusi į apačią, randu Sandrą, kuri kažko ginčijasi su Lučia.

- Labas rytas.- pasisveikinu.

- Labas, mergaite.- šiltai Lučia nusišypso man.- Ko norėtum pusryčių?

- Kavos... labai noriu kavos.- šypteliu jai. - Kailas jau išvažiavo?

- Taip. Jis dar Danielę nuvežė pas draugę pasikaitinti prie baseino.

Mintis apie baseiną tikrai nebloga, nes jaučiu, kad šiandien bus tikrai karšta. O po vakarykščių šokių... Įsitaisau priešais Sandrą. Kažkaip nejauku prieš ją dėl vakar...

- Skauda galvą? - paklausia ji.

- Truputi. - atsakau.

- Melita...- pradeda ji.- Tikrai nemaniau, kad man pavydėsi... Prisiekiu, išsikelsiu kuo greičiau, tik duok man dar šiek tiek laiko...

Žvelgiu į ją ir... na, man per daug skauda galvą ir bloga, kad išvis apie ją galvočiau. 

- Neįsivaizduoju kaip po vakarykščio galima taip anksti keltis...- pakeičiu temą.

- Tai kad jūs pakankamai anksti grįžote...- nusišaipo lengvai Sandra, priversdama mane nurausti.- Parodyk dar man tą tatuiruotę.

Ištiesiu jai ranką ir parodau jau įgavusią normalią spalvą tatuiruotę.