...aš drąsi...

Įspausti į kampą

Metro privažiavus paskutinę linijos stotelę, kai jau būname kitoje Milano pusėje, prisiverčiame išlįsti į žemės paviršių. Danielė jau irgi nurimus, tad klusniai, bet nepaleisdama mano rankos, leidžiasi išvedama į dienos šviesą. Nors ir kaip baisu, bet mažai tikėtina, kad tas automobilis mus sekė net ir esant mums po žeme.

Tik išlipus į saulės apšviestą dieną, atsiranda ir telefono ryšys, todėl mano mobilusis iškart pradeda skambėti. Skambina jis. Žinau, kad jis jaudinasi, bet jam nepakeliu. Tiesiog palaukiu, kol jis nustos skambinti, kad galėčiau paskambinti apsauginiui. Kad mus pasiimtų, nors net neįsivaizduoju kur šiuo metu mes esame. Rajonas irgi nepanašus į labai saugų, tad neriame į artimiausią maisto prekių parduotuvę laukti pastiprinimo.

Apsauga atvažiuoja gal po kokių penkiolikos minučių. Bet laukiant jos labai prailgo. Mes stoviniuojame parduotuvėje netoli langų, tad pamačiusi Fabio, išlipantį iš automobilio, net lengviau atsikvepiu. Pirmą kartą džiaugiuosi jį išvydusi. Fabio kaip visada išlieka tylus. Kaip ir šalia jo sėdintis apsauginis, kurį matau turbūt pirmą kartą. Bet jiems esant šalia po ilgo laiko pasijaučiu saugi...
Mes greitai esame išvežamos iš miesto. Danielė, įsėdus į automobilį, vėl pravirksta ir įsikniaubia į mane. Nekaltinu jos, nes aš irgi labai išsigandau... Apkabinu ją ir leidžiu išsiverkti. Bet aš neverkiu... Šį kartą susitvardau, nes manyje tūnantis pyktis neleidžia man išskysti. Nors ir mūsų tykojo neseniai pavojus... Neabejoju, kad šaudyta į mus. Tiksliau- į mane. O Kailas žinojo, kad į mane kęsinsis... Jis mane bandė perspėti... Tas sidabrinis nuolat mane persekiojantis automobilis... Paslaptingi skambučiai naktimis... Kažkas vyksta ir niekas nesiteikia man to paaiškinti... Ypač jis. Bet man jau gana visų tų paslapčių. Aš noriu žinoti atsakymus į visus klausimus.

Automobiliui pasukus į miškingą keliuką, kuris veda namo, pamatau, kaip mus greitai vejasi Kailo automobilis.

- Sustok.- paprašau vairuojančio vyro, sėdinčio šalia Fabio.

- Mums liepta jus vežti namo.- atsako už jį Fabio.

- Sustok! Tučtuojau!- surinku, priversdama tuos vyrus paklusti. Vairuotojas parodo posūkį ir palengva stabdydamas sustoja šalikelėje. Kailo automobilis sustoja už mūsų.

Iššoku ir automobilio ir iškart nužingsniuoju link Kailo. Jis, pamatęs mane ateinant, išlipa irgi iš automobilio.

- Mažute, ar tu nesužeista?- paklausia jis baimės persmelktu balsu.

- Kas ten įvyko? Kur tu įsivėlęs?- iškart puolu jį.

- Nurimk...

- Kailai, kas vyksta?- pradedu vis labiau nesivaldydama kelti balsą.

- Nežinau...- jis atrodo tikrai išsigandęs. Ir vertėtų, nes jau pats laikas jam atskleisti visas savo paslaptis.

- Žinai, tik nesakai! Iš kur tos paslaptys?- grėsmingai artinuosi link jo, priversdama jį ženkti atgal.

- Mažute...- jis iškėlė delnus ramindamas mane, o galbūt ir pasiruošęs gintis. Jam kilstelėjus rankas, pamatau po jo marškinėliais paslėptą ginklą. Nuo kada jis pradėjo nešiotis ginklą?

- Arba tu man pasakai tuojau pat, arba apsisuku ir išeinu! Net tavo mafija ar sarginiai šunys manęs nesulaikys...

- Mažute, nėra jokios mano mafijos... Tai kažkoks... nesusipratimas...

- Į mane šaudė! Po velnių, Kailai! Esu įvelta į tavo žaidimus! Galėjo nukentėti ir Danielė! Suvoki tai?

- Tai kokių velnių išvažiavai be apsaugos?- pradeda pulti ir jis mane.- Ir kodėl su tavimi buvo Danielė?

- Tai jau aš kalta?- net pajuoduoju iš pykčio. Jis vietoj pasiaiškinimo pasirinko kalbos nukreipimo taktiką. Nejaugi turėčiau dėl to stebėtis?

- Pati įtraukei save į pavojų.

- Tikrai? - negaliu patikėti jo elgesiu.- Manai esi toks gerutis?- piktai nusijuokiu.- Žinau ir daugiau apie tave dalykų. Žinau kokiame purve murkdaisi ir skandini paskui save ir mane... Manęs taip lengvai neapgausi... Jau nebe! Žinau, kad tą dieną Paryžiuje ant tavo rūbų buvo to žurnalisto kraujas. Žinau, kad Sebo vyrai jį pagrobė ir laikė kol tu jam nesurengei egzekucijos...

- Ką...- jo balsas užstrigo ir jis žiūrėjo į mane plačiai atmerktomis akimis.- Iš kur sužinojai?

- Nelaikyk manęs kvaile. Esu įvelta, tad turiu žinoti kur. Kitu atveju daugiau neperženksiu tavo namų slenksčio!

Kailas žvelgė į mane stovėdamas priešais, bet nepratarė nė žodžio. Net nebandė aiškintis. Bet aš taip lengvai nenusileisiu. Oi ne... tik ne šį kartą... Turiu žinoti, kodėl bandyta mane nužudyti. Nesulaukusi iš jo nė žodžio, praeinu pro jį ir pradedu žingsniuoti kelkraščiu. Atgal. Link miesto.

- Melita!- šukteli jis ir aš atsisuku. - Sėsk į automobilį.

Suvokusi, kad jis nesiruošia man nieko daugiau sakyti, vėl nusigręžiu nuo jo ir toliau žingsniuoju žvyruotu kelkraščiu.

- Melita...- net girdžiu kaip jis iš pykčio raunasi plaukus. - Sustok...

O aš tiesiog einu toliau. Bet jis neleidžia man išeiti. Mane spėja pasivyti jo žodžiai:

- Gavau nuotrauką. Tavo. Parke. Kaip grasinimą. Nežinau kas siuntė, prisiekiu, nežinau... Nenorėjau, kad tu nekentėtum. Nei Danielė... Išsiaiškinsiu kas tas psichopatas ir neleisiu jam daugiau tavęs nuskriausti...

- Bet tu žinojai kas man skambindavo... - atsisuku į jį ir kalbu jau ramesniu balsu.

- Nežinau kas tiksliai tau skambino...- jis nervingai abiem rankom persibraukia plaukus.- Bet iš to numerio esu gavęs kelis kartus tavo nuotraukų. Kaip įspėjimą, kad esi stebima, bet pavykdavo tave apsaugoti...- jis pakelia į mane išgąsčio pilnas juodas akis.- Aš nespėjau šį kartą tavęs apsaugoti... Dievas mato, bandžiau, bet nespėjau...

Pažvelgiu į jį ir pamatau jo akyse baimę. Baimę dėl manęs. Baimę manęs netekti... Tikiu jo žodžiais... Žengiu link jo ir rankomis apsiveju jo liemenį. Jis mane irgi tvirtai apkabina, priglaudęs lūpas man prie smilkinio.

- Aš labai išsigandau... Dėl tavęs...- sušnabžda jis man į plaukus.- Tas žurnalistas tave užpuolė, turėjau jį priversti nuo tavęs laikytis kuo toliau... Norėjau tik kad būtum saugi.- jis vėl man pabučiuoja į plaukus.- Prisiekiu, daugiau tai nepasikartos...

- Tai nesi koks mafijos vadeiva?- paklausiau kilstelėdama galvą.

Kailas man vos šypteli. Jį net kažkiek prajuokina ta mintis.

- Ar aš į tokį panašus?- paklausia jis.

- Net labai...- plačiai jam nusišypsau.

- Ne. Jokios mafijos nėra. - jis giliai įkvepia ir mane stipriau apkabina.- Esu tik paprastas vyras, kuris turi begalo gražią ir bebaimę žmoną...

Su tais žodžiais jis mane pabučiuoja, priversdamas daugiau jo nebeklausinėti šia tema. Bent jau kol kas... Priverčia pasijusti dar bent akimirkai saugiai. Iki kito karto...