...aš drąsi...

Durys drabužių spintoje

Mums grįžus namo kyla tikra audra. Tiksliau cunamis. Ašarų cunamis. Namiškiai jau buvo sužinoję kas nutiko parke, todėl tik galima įsivaizduoti kaip jie jaudinosi. Esmė iškart puola prie dukters ir verkdama apipila ją bučiniais. Žvelgiant į jas, net ir man norisi vieną kitą ašarą nubraukti. Kailas spusteli man petį, o man pakėlus į jį akis, bent jau bando nusišypsoti. Nors ir nekaip jam sekasi...

Mums dar stoviniuojant kieme, grįžta ir Korbis. Jis nėra jau toks apimtas ekstazės, kaip jo žmona ir Lučia. Dukrą, aišku, apkabina, bet vyresniajam broliui meta įspėjantį žvilgsnį. Kad buvo paliesta ir jo šeima. Kad jis to daugiau netoleruos. Kailas įsitempia, bet nuo brolio akių nenuleidžia. Atlaiko jo žvilgsnį. Matau, kad jis, nors ir iš pažiūros ramus, viduje kenčia. Juk vos nenukentėjo ne tik aš, bet ir mergaitė, kurią jis dievina... Labiau už viską noriu panaikinti tos kančios ženklus, bet tai ne mano valioje. Mano drąsa, šaltas protas, panaudotas parke bėgant nuo užpuolikų, pasiekė dugną. Tapau aš vėl tokia pat. Vėl kokia buvau. Nuo visko pavargusi ir silpna.

Užlipu į miegamąjį. Vėl viena. Kailas lieka pasikalbėti su broliu. Manau, tai į naudą, nes Korbis nėra iš tų, kurie bereikalingai užsipuola kitus. Kaltina neturėdamas pakankamai įrodymų. Atsisėdu ant lovos krašto ir bukai spoksau į grindis. Nors kūnas ramus, bet protas įtemptai dirba. Analizuoja kiekvieną smulkmeną iš šiandieninio užpuolimo. Ir iš ankstesnių skambučių bei sidabrinio automobilio pasivaidenimų. Kyla mintis, ar tą dieną, kai pasiėmusi Kailo automobilį išvažiavau, o tas automobilis mane spaudė kelyje, nebuvo tik atsitiktinumas? Kaip viskas būtų pasibaigę jeigu manęs nebūtų sustabdęs policijos patrulis? O tą dieną prie mano darbo? Juk galėjo lengvai šauti tada, bet buvome tik stebimi. Dabar, kai geriau viską permąstai, suvokiu, kad nebuvo siekta manęs nužudyti. Tik pagąsdinti. Mane. Arba jį... Automobilis nebuvo taip jau toli nuo parko, kuriame nebuvo daug ir pašalinių žmonių, tad geresnis snaiperis be vargo būtų užbaigęs savo darbą. O jis nepataikė... nors šovė kelis kartus... Net oda pasišiaušia prisiminus koks jausmas bėgti nuo mirties...

Mane tokią ir randa po kurio laiko Kailas. Susimąsčiusią ir buku žvilgsniu spoksančią į niekur... Jis, kiek padvejojęs, prieina prie manęs ir pritūpia priešais. Savo šiltais delnais suima mano sustingusius pirštus ir priglaudžia juos prie lūpų.

- Kaip tu? - tyliai paklausia jis nenuleisdamas nuo manęs akių. Bandydamas įžvelgti mano žaliose akyse visus giliai užslėptus jausmus. O aš ir neslepiu jų. Nes jau pats laikas juos parodyti, nors ir neprisiverčiam vienas kitam įvardinti juos žodžiu. Tiksliau trimis žodeliais, kuriuos už viską labiausiai noriu išgirsti iš jo lūpų.

- Manau gerai.- galiausiai išleidžiu visą kvapą, kurį laikiau užspaudusi plaučiuose visą amžinybę. Su juo išėjo ir visa įtampa.

- Ar labai pyksti ant manęs? - paklausia jis palinkdamas prie mano delnų ir pabučiuodamas kiekvieną pirštuką.

- Nepykstu. Tiesiog man nepatinka kai yra tokie dalykai slepiami nuo manęs.

Jis kurį laiką žvelgia man į delnus, lyg bandydamas juose išskaityti mano likimą, kol galiausiai atsistoja ir ištiesia man ranką.

- Ateik. Turiu tau kai ką parodyti.

Ištiesiu jam ranką ir atsistoju. Jis neskubėdamas mane nusiveda į drabužinę. Atitraukęs savo sukabintus drabužius, parodo man sienoje įmontuotą seifą. Nors čia jau gyvenu nemažai laiko, bet jį tenka matyti pirmą kartą.

- Čia mano pagrindinis seifas. Kitas yra kabinete, dar vienas- mane kabinete ofise. - jis lėtai suspaudo kodą, kad galėčiau įsiminti skaičius. Duryse užsidega žalia lemputė.- Nesu labai originalus ir kodai visų seifų vienodi. Be tavęs kodą žino tik Korbis ir Tomas.

- Kodėl man tai rodai?- paklausiu virpančiu balsu jam plačiau atveriant seifo duris.

- Nes jeigu kad atsitiks... Jeigu kas man atsitiks... - man pradėjus purtyti galvą, jis suima mane už pečių, palinkdamas ir žvelgdamas man į akis. - Mažute, noriu žinoti, kad reikalui esant pasinaudosi šio seifo turiniu. Jame visada yra užtaisytas ginklas. Ir pinigų. Laikau visada didesnę sumą nenumatytiems atvejams. Taip pat dažniausiai čia laikomi ir mūsų pasai. Tad noriu būti užtikrintas, kad susiklosčius nepalankioms aplinkybėms tu galėtum pasirūpinti savimi.

- Bet... juk tau nieko nenutiks? - sumikčioju priblokšta jo atvirumo.

- Man nieko nenutiks.- nevisiškai užtikrintas jis vėl užrakindamas seifą.

- Kailai, kas mane užpuolė?

- Nežinau... - jis užsimerkė ir pavargęs pasitrynė kaktą.

- Juk tai nebuvo noras mane nužudyti. Siekta tik pagąsdinti, taip?

- Aš irgi taip manau.- po akimirkos pritarė jis.

- Nejau tu netgi nenujauti? Netikiu, kad kažkas tai iš šono imtų ir pradėtų mus terorizuoti...

- Aš nežinau... bandau sužinoti, bet dar neturiu už ko užsikabinti...- jis suneria pirštis iš galvos ir giliai įkvepia.

- Ar įtari Emilį?- paklausiu virpančiu balsu.

Kailas užsimerkia ir kilsteli galvą į viršų.

- Nežinau, galbūt...- pavargusiu balsu taria jis.- Bet čia net jam būtų per žema... Nežinau...- jis pasitrina sunertais pirštais sau viršugalvį.- Aš dirbu su didžiulėmis sumomis. Žinai mane, man net nereikia stengtis, kad rasčiau sau priešų...

Neišlaikau ir priglundu prie jo kūno. Prie jo tvirto, šilto ir savitai savo kūno. Jis irgi mane apkabina paskandindamas pirštis mano plaukuose. Kilsteliu galvą ir pasistiebusi pabučiuoju jį. Lyg norėdama atsidėkoti už jo pasitikėjimą. Lyg norėdama jam padėti pasijusti geriau. Kailas atsako į mano bučinį. Rankomis apsiveju jo kaklą ir prisispaudžiu prie jo dar arčiau. Kailas suima mane už liemens ir savo ilgais pirštais suėmęs suknelės kraštą, nuvelką man per galvą. Jam skolinta irgi nelieku, nes paskui mano suknelę ant grindų keliauja jo marškinėliai, o greitai ir kelnės. Esu lyg užhipnotizuota, tad net nepajuntu kaip mano karštą ir liepsnojantį kūną paliečia vėsios paklodės. Tas kontrastas tarp aistra vienas kitam degančių kūnų ir artėjančio vakaro vėsos paliesto oro, savitai žavi. Bet ne oras mums šiuo metu prioritetas. Dabar svarbiausi mes. Aš ir jis. Nes mes sujungiam ne tik mintis, jausmus, bet ir kūnus. Aš atsiduodu jam taip pat kaip jis atsiduoda man. Mylimės reikliai, per daug skubėdami, per daug netrandydami jausmų, nes mes laukėme ir taip per ilgai. Nes mes sujungiame ne tik kūnus, bet ir sielas. Juoda siela susijungia su balta... Nes balta siela padaro juodą sielą nebetokią tamsią...