...aš drąsi...

... ir jų pasekmės

Felisitė grįžo su dar viena stambia sutartimi, tad mūsų verslas įsibėgėja sparčiau nei galvojome. Po pietų buvome sutarusios daryti naujų darbuotojų atranką. Negalėjau patikėti, kad Zara, vos mums užsiminus apie naujų darbuotojų paiešką, jau kitą dieną sugebėjo suorganizuoti pokalbius. Planavome įdarbinti kokius tris, bet pasitarusios nusprendėme surinkti didesnę komandą. Nes planuojame dalyvauti dar keliuose stambiuose konkursuose ir mums tikrai praverstų papildoma pagalba, nes tiesiog fiziškai nespėjame susitvarkyti. 

Taigi visa popietė praeina klausantis daugybės pokalbių ir vertinant kandidatų gyvenimo aprašymus. Viskas vyksta taip greitai, kad man jau darosi sunku suspėti įsisąmoninti kaip greitai ir gerą pusę keičiasi mano gyvenimas. 

- Melita, atvažiavo tavo vyras.- pasibeldusi įeina į dabar jau apstatytą pasitarimų kambarį Zara.-  Jis laukia tavo kabinete. 

Atsisuku ir pro stiklinę sieną pamatau Kailo siluetą mano kabinete, žvelgiantį pro langą. Nustebau jį čia pamačius, nes dažniausiai jis paskambina prieš atvažiuodamas. O susitikti buvome susitarę tik po darbo. 

- Atsiprašysiu minutėlei,- tariu Felisitei ir galbūt mūsų kūrybos vadovui. 

- Labas.- tariu Kailui įėjusi į kabinetą ir priėjusi prie jo, bandau pabučiuoti, bet jis atsitraukia. Nežymiai, bet pastebiu.- Ar kas nutiko? 

- Tučtuojau susirenki savo daiktus ir važiuojam namo.- nuskamba ledinis jo balsas. 

- Aš negaliu, man darbuotojų atranka. 

- Man nusispjauti ant to tavo darbo.- jis susikiša rankas į kelnių kišenes, laikydamas tarp mūsų atstumą.

- Valdykis. Kas nutiko?

- Nori čia kalbėtis, ar namuose?- jis paklausia tokiu lediniu balsu, kad net po kūną šiurpuliukai nubėga. 

- Tikriausiai namuose...- atsidūstu. - tikrai tai negali palaukti iki vakaro? Negaliu taip imti ir palikti viską vienai Felisitei...

- Išeinam.- pro sukąstus dantis sušnypščia jis ir sugriebia man už alkūnės. - Nebent nori, kad tavo darbuotojai būtų mūsų malonaus pokalbio liudininkai? 

Ištraukiu iš jo gniaužtų ranką ir pasigriebusi rankinę grįžtu į susirinkimą atsisveikinti. Kailas nuo manęs neatsilieka. 

Nusileidus į pirmą aukštą mus pasitinka mano apsauginis. Bet į jį Kailas nekreipia jokio dėmesio tik atsainiai jam praeidamas mesteli:

- Tu atleistas. 

Apsauginio akys išsiplečia nesuvokdamas už ką ką tik buvo atleistas. Vargšelis, jis ką tik tapo dar viena Kailo blogos nuotaikos auka...

- Kuo jis tau prasikalto?- paklausiu, bet jis nesiteikia man atsakyti. 

Nejau jis sužinojo, kad buvau šiandien mieste be apsaugos? Bet jis taip viešai nerūstautų... nebent... Pažvelgiu į jį ir suprantu, kad aš tikriausiai teisi. Jis sužinojo apie mano susitikimą su Emiliu. Bet tikrai neleisiu jam taip manęs kontroliuoti, nes jo sekimas jau primena paranoją. Todėl aplenkiu jį ir pirma jo išeinu į lauką. Mano siaubui, prie įėjimo į pastatą mane pasitinka keli žurnalistai, kurie iškart puola įamžinti mūsų išėjimo akimirkas... Kas čia vyksta po velnių? Bet Kailas nenustebęs, arba bent jau to neparodo. Jis suima mane už liemens, ir nekreipdamas dėmesio į fotoaparatų blykstes, įsodina į netoliese stovintį savo automobilį. 

- Mano audi...- prisimenu savo automobilį, kai pravažiuojame pro jį vienišą paliktą gatvėje. 

- Pamiršk savo audi, darbą ir visas išvykas, nes dievaži nedaug trūksta, kad tave išsiųsčiau ir uždaryčiau kokiame požemyje...