...aš drąsi...

Panašūs draugių gyvenimai

Kailas atveria duris ir į kambarį įleidžia Sebastianą. Jis atrodo tikrai prastai...

- Felisitė užsirakino ir neįleidžia... Teks su jumis dalintis lova...- jis bando mums šyptelti, bet tai prastai jam gaunasi.

- Taip labai pyksta?- paklausia Kailas susirūpinęs.

- Žinai, hormonai...- Sebas atsidūsta ir prisėdęs ant mūsų lovos krašto, nunarina galvą.- Melita, gal pasikalbėtum su ja... Man neramu... Gal ji tave įsileis...

- Aš...- pradedu sakyti mikčiodama, bet pamačiusi, kad jis tikrai dėl jos jaudinasi ir tai ne tik ginčas, nusileidžiu.- Pabandysiu...

Išeinu iš kambario ir pasibeldžiu į šalimais esančias duris.

- Felisite, čia aš.- tariu tyliai.- Atidaryk...- išgirdusi tik bruzdesį, tęsiu toliau.- Aš viena. Jis mūsų kambaryje.

Lėtai pasisuka kambario raktas ir prasiveria durys. Įsitikinus, kad jos vyro šalia manęs nėra, ji plačiau man atveria duris. Mano draugės akys paraudusios, o skruostai vis dar šlapi nuo ašarų.

- Mieloji...- tariu jai ir ją apkabinu, sulaukdama dar vienos ašarų bangos. - papasakosi man?

Ji tik linkteli galvą. Pasodinu ją ant lovos ir pati atsisėdu šalia.

- Ar viskas dėl tų lenktynių?- paklausiu atsargiai.

- Lenktynės tik vainikavo viską... Tu net neįsivaizduoji kaip man kartais būna sunku...- ji giliai atsidūsta.- Kaip kartais man norisi viską mesti...

Ji atsigula ant lovos ir kurį laiką žvelgia į lubas.

- Kartais susimąstau, kad mano gyvenimas būtų daug paprastesnis, jeigu nebūčiau jo sutikusi, kad nebūčiau su juo prasidėjusi...

Netardama nė žodžio atsigulu šalia draugės ir abi žvelgiame į baltas lubas. Po užsitęsusios tylos ji vėl prabyla:

- Jis labai sunkiai sugyvenamas... Jis nuolat man žada, kad jis pasikeis, kad viskas bus kitaip, bet vėl galiausiai atsiduriam tam pačiam purve...- ji pasuka galvą ir kurį laiką žvelgia į mane.- Tokie žmonės nesikeičia. Visada grįžta prie savo prigimties... Tad turi arba susitaikyti su tuo ir priimti juos tokius kokie jie yra, arba likti visiškai sužlugdoma ir giliai paskendusi tame mėšle...

Ji man taip ištaria tuos žodžius, kad jie nuskamba ne kaip jos išpažintis, o greičiau kaip perspėjimas man.

- Juk negali būti taip blogai...- tyliai jos paklausiu.

- Nesakau, kad esu nelaiminga. Kartais jis priverčia pasijausti... išskirtine... laiminga, bet kartais taip sviedžia žemyn, kad jau manai, kad nebegalėsi daugiau atsistoti...

- Felisite...- net jaučiu kaip pradedu graudintis.

- Myliu jį. Myliu jį beprotiškai. Žinau, kad ir jis myli mane. Bet kartais to neužtenka... Meilė tik iš pradžių būna akla. Tik iš pradžių nieko nematai, o kai pradedu suvokti... Kartais man norisi ramaus gyvenimo. Norisi spjauti į viską, išvažiuoti kažkur ir susikurti kitokį gyvenimą, bet ne taip viskas paprasta... Nėra lengva nutraukti tokį mus siejantį ryšį... Tiesiog jis per stiprus ir susivoki, kad be to žmogaus tiesiog neišgyvensi...

- Mieloji...- ji kilsteli ranką ir nusibraukia pavienes ašaras. Pajuntu kaip ir aš, klausydama tokios per daug man pačiai žinomos istorijos, vis labiau susigraudinu pati.

- O kai jau rodos, kad galime būti laimingi...- toliau tyliai kalba ji.- kai jau tikrai galime vadintis šeima, jis sugalvoja tas kvailas lenktynes...

- Nepergyvenk taip...- man net širdį suspaudžia matyti ją tokią palūžusią.- Jo ranka greitai sugis ir...

- Ne tai esmė! Jis rizikavo! Savo gyvybe!- ji pasikelia ir atsisėda ant lovos. Tą patį padarau ir aš. Felisitė atmeta savo šviesius plaukus ir nusišluosto ašaras. - Jis rizikavo savo gyvybe ir sveikata, net ir žinodamas, kad laukiuosi...