...aš drąsi...

...įsiutę

- Aš jokiu būdu negrįšiu...- sumurmu nenuleisdama žvilgsnio nuo dingstančių galinių taksi šviesų.

- Gal...- pradeda Izabelė, bet nutyla.

- Nors ir pėsčiomis, bet čia neliksiu nei minutę.- tariu ir kaip robotas pasileidžiu gatve paskui dingusį automobilį. Jaučiu kaip mano kūnas nepavaldus man. Tiesiog einu, tolstu kuo toliau nuo tų namų.

- Atsargiai...- sušnabžda Izabelė ir staigiai sugriebusi mane už rankos, patraukia į šoną. Neiškarto suvokiu kas nutiko. Lyg pabudusi iš kažkokio sapno, tankiai pamirksiu.

- Ten Fabio ir dar vienas apsauginis.- sušnabžda Izabelė, prisiplodama prie tujų.

Pažvelgiu pro tvoros kampą ir pamatau, kaip vienas iš apsauginių pasilipęs ant kopėčių reguliuoja kamerą, o Fabio stovi apačioje ir kažką atidžiai stebi savo planšetėje.

Bet labiausiai mano dėmesį patraukia tarp mūsų stovintis automobilis. Jis stovi arčiau mūsų nei jų.

Į galvą iškart šauna beprotiškiausia mintis. Davusi ženklą Izabelei palaukti, atsargiai pradedu slinkti link automobilio, vis pasislėpdama už aukštų ir tankių tujų, nuolat stebėdama apsauginius. Jų nepastebima prisėlinu prie automobilio ir pabandau atidaryti keleivio dureles. Vos nesušunku iš laimės, kad automobilis ne tik kad neužrakintas, bet ir spynelėje palikti raktai. Fabio tikrai nesitiki, kad jo automobilį kas gali nuvaryti po pat jų nosimis. Įsirangau ant keleivio sėdynės ir perlipu į vairuotojo vietą. Fabio vis dar nepakelia galvos nuo planšetės, o kitas apsauginis iškėlęs aukštai rankas, sukioja kamerą. Aikteliu, kai trinkteli keleivio durelės.

- Važiuok!- rikteli man Izabelė, susirangydama ant keleivio sėdynės.- Greičiau!

Kaip tik tuo metu pamatau, kaip Fabio pakelia galvą ir pamato mus. Iškart paspaudžiu užvedimo mygtuką ir Fabio visureigis, cypiant padangomis ir paliekant juodas vėžes ant asfalto, šauna į priekį. Spaudžiu iki dugno, priversdama variklį riaumoti kaip galingą žvėrį. Dar spėju pamatyti per galinį veidrodėlį, kaip Fabio susiėmęs už galvos išbėga į gatvės vidurį. Bet mes jau tolstame...

Viena ranka laikydama vairą, kita- prisisegu saugos diržą ir nemažindama greičio lekiu link Milano. Žinau, kad labai greitai prasidės mūsų persekiojimas, todėl turiu atsiplėšti kuo greičiau. Tiesa sakant net neturiu jokio plano... Tiesiog tesugalvoju važiuoti į priekį tikintis nelikti sugautai.

Pasiekus Milano miesto ribą, nesuku į miestą, bet pasileidžiu toliau važiuoti greitkeliu. Penktadienio vakarą jis pilnas kitų automobilių, todėl turiu manevruoti iš vienos juostą į kitą. Jaučiu kaip adrenalinas šniokščiau kraujyje, o abi rankos stipriai spaudžia vairą. Vos tik turiu galimybę, kai tik atsiranda koks tarpas, iškart pagreitinu. Izabelė nuolat atsisuka pro sėdynių kraštą tikrindama ar niekas mūsų nesiveja. Rodos, mums sekasi, nes kurį laiką važiuojame niekieno nepersekiojamos. Bet neilgai. 

- O ne...- sudejuoja Izabelė, žvelgdama pro galinį stiklą.- Matau juos... Turim atsiplėšti. Jie artėja.

Pažvelgiu į galinio matymo veidrodėlį ir pamatau tolumoje dideliu greičiu artėjantį analogišką visureigį, Net neabejoju, kad tai ne sutapimas.

Nemažindama greičio privažiuoju prie priešais esančio automobilio, jį spausdama ir mirksėdama šviesomis, kad trauktųsi iš kelio. Galiausiai jis susipranta ir parodo posūkį pasitraukdamas į kitą eismo juostą. Kuo toliau važiuojame, tuo automobilių mažiau, bet tai nieko gero, nes mūsų persekiotojai irgi galės padidinti greitį. Spaudžiu kiek galėdama. Net krūpteliu, kai greičio matuoklis mus užfiksuoja. Turbūt netekau teisių, bet dabar ne tas galvoje. Spidometro rodyklė svyra vis labiau į dešinę, bet tai neišlošia mums pakankamai laiko. Fabio vairuojamas automobilis, po truputi mažindamas tarp mūsų atstumą, artėja. Kuo labiau tolstam nuo Milano, tuo mažiau automobilių. Kuo mažiau automobilių, tuo mes labiau matomos ir pasiekiamos.