...aš drąsi...

Stebuklas stiklainyje

Ryte Kailas vėl priverčia mane anksti atsikelti, nes laukia ilga kelionė automobiliu iki nykštukinės valstybės. Nors miego noriu žiauriai... Vakar taip negalėjom atsigrožėti savo vienodomis tatuiruotėmis, kad likome nakvoti Milane. Žinoma, mes ten ne blynus kepėm visą naktį... nors... metaforiškai kalbant, niekada negali žinoti...

Vis dar negaliu atitokti kas nutiko vakar. Jo dovana tobula. Jis pats tobulas. Kai papasakojau tatuiruočių meistrui, kad noriu angelo sparno per visą randą, Kailas iškart ištiesė savąją kairę ranką be tatuiruočių ranką ir pareiškė, kad jis nori turėti kitą sparną. Net turbūt patys iki šiol nesuvokiam kodėl mes taip padarėme. Bet... tai buvo kažkas daugiau. Net ir tie niekaip neištariami žodžiai nublanksta prieš juodo rašalo dėmes, kurios mus nuolat nuo šiol ženklins. Nuolat primins vienam apie kitą. Šį kartą žvelgdama į riešą nematysiu mūsų praeities, o matysiu- ateitį. Mūsų bendrą ateitį. Nes jis įrodė kokia aš jam brangi. Įrodė, kad jam šį tą reiškiu.

Važiuodama automobiliu mąsčiau, kokį ilgą kelią mes nuėjome. Pagrobimas, vestuvės, bandant nuslėpti išprievartavimo pėdsakus, bandymas sugyventi ir visi nuopoliai... su juo aš tapau kitokia. Jis mane padarė kitokia. Su juo jaučiuosi gyvenanti. Šiandien sau daviau pažadą: kad ir kas nutiktų, bandysiu išsaugoti mūsų šeimą, tą stiprų ryšį, kuris mus jungia... Nes tai kažkas aukščiau visko ir pasitaikantis tik vieną kartą gyvenime.

Į Monte- Carlo atvykstame apie pietus. Pripažinsiu, tokios prabangos dar nesu mačiusi. Ir taip visas miestas. Lyg išrinktųjų rojus, nes patikėkit, kainos čia - kosminės.

- Kodėl Monakas? - paklausiu Kailo, kai jis permeta savo ranką man per pečius mums lipant laiptais link viešbučio.

- Nes jis sumautas genijus, kad išsirenka žmoną, kurios gimtadienis sutampa su F1 lenktynėmis...- atsisukam išgirdę Rikio balsą.

- Ar būtina mane taip išduoti?- taria Kailas spausdamas draugui ranką.

Eglė, stovėdama šalia Rikio, nedrąsiai man šypteli. Kažkaip keista Rikį matyti su Egle. Ar tarp jų kažkas yra?

Mes užsiregistruojame viešbutyje ir Kailas nuneša mūsų lagaminus iki kambario.

- Tai visos tos gražios šnekos apie mano taip ilgai planuotą gimtadienį yra tik priedanga apsilankyti lenktynėse?- paerzinu jį uždarydama kambario duris.

- Kodėl? - jis prieina prie manęs ir apkabina.- Juk kiekvienos moters svajonė gimtadienį atšvęsti tribūnoje riaumojant bolidams. 

- Ane?- suraukiu nosį vien nuo tokios minties.- Dar pasakysi, kad čia Felisitės mintis.

- O kodėl ne? - jis plačiau nusišypso.- Juk ir ji gali būti kartais originali...

Nusikvatoju nuo jo žodžių, nes net neabejoju, kad kai Felisitė sužinos vyrų planus, iššluos iš pykčio visas aplinkines batų parduotuves ir pastūmės savo vyrą dar vienu žingsneliu arčiau bankroto.

Apsikuitę kambaryje ir išbandę lovos minkštumą, nusileidžiame į apačią išeidami į miestą. Net nenustebau sužinojusi, kad Kailas čia jau buvo ne kartą, tad jis vėl imasi gido pareigų ir mane supažindina su šios nuostabios kunigaikštystės rojumi. Net keista taip būti atsipalaiduvusiai... Turbūt pirmą kartą per mūsų santuokos laiką jaučiuosi tokia... laiminga. Jis ir seniau buvo padaręs mane laimingą, bet dar niekada jam nesijaučiau tokia artima kaip per šias dienas. Rodos, visos tykančios nelaimės mus tik dar labiau suartino, vietoj išskyrę. Nes mes dabar vieningi. Kartu susikibę rankomis, sujungę savo tatuiruotes, stojame prieš visą pasaulį ir mes taip lengvai nepasiduosime. 

Į viešbutį grįžtame tik pavakare. Persirengę ir dar truputi pasidžiaugę vienas kitu, nusileidžiame į apačią susiieškoti savo draugų, kuriuos jau seniai esame pametę. Juos randame restorano terasoje gurkšnojančius baltą vyną ir žvelgiančius į vandenyje plūduriuojančias jachtas. Vakaras jau nenumaldomai artėja, todėl aplink garsėja muzika ir poilsiautojų balsai.