...aš drąsi...

Nepadori meno išraiška

Kailas perveža Sebastianą tik vakare. Mes visi jų laukiame susirinkę kavinėje. Net ir Felisitė. Kai Kailas įžengia į vidų, net lengviau atsikvepiu. Paskui jį žengia Sebas su sugipsuota ranka. Kailas jau buvo pranešęs telefonu, kad Sebui lūžo dilbis, todėl Felisitė turėjo laiko susitaikyti su ta žinia. Nors, žvelgiant į ją, taip neatrodo.

Kailas prisėda šalia manęs, o Sebas priešais, šalia Felisitės. Ji atsiribojusi nuo jo. Pyksta ir aš pilnai pateisinu jos pyktį.

Neužilgo mums patiekiama vakarienė ir pokalbiai atgyja. Daugiausiai kalbos sukasi apie Sebastiano neįgalumą. Draugai nuolat tai pabrėžia ir jį dėl to erzina, todėl tvyrojusi įtampa dar labiau sklaidosi. Matau, kad net Felisitė palengva atsipalaiduoja.

- Pažiūrėk į šviesiąją pusę, Sebi,- paerzina jį Domas.- galėsi statyti savo maserati į neįgaliojo vietą.

Sebas atkiša nepiktai draugui vidurinį pirštą, paskatindamas draugus dar labiau traukti jį per dantį.

Bet iš visų keisčiausiai elgiasi Kailas su priešais sėdinčiu Rikiu. Matau kaip Kailas vis susižvalgo su juo, siųsdami vienas kitam kažkokias žinutes, žinomas tik jiems.

- Panele,- išgirstu kaip Kailas kreipiasi į pro šalį einančią padavėją ir jai nusišypso taip, kad vos iš jos nepalieka balutė prie Kailo batų.- Ar turite rašiklį?

Ji pamirksi ir ištiesia jam juodą rašiklį, panašų į markerį. Kailas paima toliau jai šypsodamasis ir priversdamas tirštai ją nurausti. Pajaučiu, kaip pavydas stipriai man susminga į krūtinę. Labai nemėgstu, kai jis tai daro su kitomis ir man matant...

Kailas dar kartą trumpai žvilgteli į Rikį ir... Ir tuomet viskas įvyksta taip greitai, kad vos spėju sekti tolimesnius įvykius. Rikis, gavęs iš Kailo ženklą, taip staigiai puola Sebą, kad Felisitė klykdama vos spėja atšokti. Rikis stveria jį, priversdamas gipsuotą ranką laikyti ant stalo. Sebas bando nusipurtyti užpuoliką, bet Kailas persisvėręs per stalą viena ranka užspaudžia Sebo sužalotą ranką ant stalo. Dantimis atkimšęs rašiklį ir juose palikdamas kamštelį, kažką pradeda susikaupęs piešti draugui ant gipso. Sebas rėkia, keikiasi ir siunčia prakeiksmus, bet jie tik kikena. Galiausiai Kailas atsilenkia ir demonstratyviai pasirašo po savo piešiniu, suraitydamas savo parašą. Tik jam pasitraukus pamatau, kad jis nupiešė...na...vyrišką organą...

- Kerštas...- nusišypso Kailas draugui, ištiesdamas rašiklį Rikui.- Laukiau beveik dešimt metų...

- Idiotas... Kvailys... - nepatenkintas Sebas burnoja ant draugų, kurie vienas po kito pasirašo šalia Kailo šedevro.

Domas ištiesia man rašiklį, bet aš papurtau galvą. Jam iš rankų išplėšia rašiklį Felisitė ir vyrui ant gipso, šalia Kailo... piešinio, didelėmis raidėmis užrašo KVAILYS.

- Mažute, ne jau ir tu prisidedi prie šių nesubrendėlių?- Sebas bando nutrinti piešinį, bet rašalas per daug įsigėręs. - Pirmadienį man svarbus susitikimas. Kaip aš eisiu...

- O kaip aš turėjau tris mėnesius vaikščioti su tavo tokiu piešiniu ant kojos gibso?- nepagaili jo Kailas vėl atsisėsdamas ant kėdės.- Tada manęs negailėjai.

- Aleksė juk užtušavo jį...- taria jam Sebas.

- Aha, pripiešdama širdelių...- šiltai nusišypso Kailas prisimindamas.

Per daug šiltai... Pavydas dar giliau susminga man į krūtinę ir pasukioja ašmėnis.

- Jeigu gerai pamenu,- paantrina jam Tomas.- spalvotų.

- Dar buvo iš gėlyčių...- vėl šypteli Kailas paskendęs savo prisiminimuose apie prarastą mylimąją.- Ir blizgančių...

Vyrai pradeda kvatoti prisiminę tai. Nusijuokia ir Sebas, kuris įnirtingai bando užtušuoti nepadorų piešinį.

- Vis tiek labiausiai esu nukentėjęs aš...- patempia lūpą Rikis.

Vyrai pradeda dar labiau kvatoti. Bet man nejuokinga. Vis dar matau Kailo ilgesingą žvilgsnį.

- Ir tave jis nuskriaudė? - paklausia brolio Felisitė.

- Sebas man ant kaktos užrašė BITCH kol buvau smigęs pas jį bute ir pažadinęs paleido po Londoną vaikščioti. Kol parsigavau namo, sulaukiau mažiausiai trijų pasiūlymų gauti į galvą... O užrašą pastebėjau tik ryte...

Šie prisiminimai visus, išskyrus mane, dar labiau pralinksmina. Sebas baigia tušuoti piešinį ir imasi užrašo.

- Vis tiek mes visi žinosim, kad ten pavaizduota...- kikena Kailas, užsitarnaudamas Sebo piktą žvilgsnį.

Mūsų pasisėdėjimas tęsiasi toliau, tik jau aš nebegirdžiu kalbų. Prieš save vis dar matau ilgesio pilną Kailo šypsnį, kada buvo paminėta Aleksė. Pradedu suvokti kiek jam ji reiškė... Ir tas suvokimas mane žudo iš vidaus... Paklausčiau jo apie ją, bet žinau kaip jis reaguoja ją paminėjus... Nenoriu pyktis... Bent jau per šias atostogas...

Kai tik jau visai vakare Kailas užvėrė mūsų miegamojo dalis, atsisuku į jį.

- Kas ten įvyko? Kalnuose?- paklausiau jo. Taip ir neturėjau per visą vakarą progos jo to paklausti. Prisiminus, išgąstį, kai nežinojau kuris sužeistas, ar jis sveikas, pradėjau graudintis.

- Jis bandė mane aplenkti ir neišlaikė pusiausvyros. Plojosi gan stipriai...- Kailas nuleidžia akis ir atsiremia į duris. Jis susirūpinęs dėl draugo ne ką nemažiau nei kiti.- Buvo šviežiai per naktį pasnigę, todėl sniegas per purus...

- Nenoriu, kad daugiau taip rizikuotum...- tyliai tariu.- Labai bijojau dėl tavęs...- jis pakelia į mane savo tamsias akis, taip iššaukdamas dar vieną besikaupiančių ašarų bangą.

- Neverk dėl manęs...- tyliai taria jis mane apkabindamas. Rankomis apsiveju jo liemenį ir tvirtai suspaudžiu jį savo glėbyje.

- Tai nesuteik man progos...- kukčioju jam į krūtinę,- nenoriu atsidurti kitą kartą Felisitės vietoje...

Kailas nieko neatsako, bet ir nereikia. Nereikia, kad jis man kalbėtų tai, ką aš noriu girdėti, o pats darytų taip ir toliau. Noriu, kad jis suvoktų, kad jis, nors ir kiek daug tarp mūsų nutiko, man yra be galo brangus ir aš kiekvieną kartą beprotiškai dėl jo jaudinsiuosi...

Labai tai noriu išreikšti jei ne žodžiais, tai bent jau veiksmais. Bet mūsų atvirumo valandėlė vėl sutrukdoma...Beldimu į duris. Visiškai suirztu...