...aš drąsi...

Išpažinti savo nuodėmes

Vos tik nusileidžiu į pirmą aukštą, net nespėjus pereiti vestibiulio, mane sustabdo tas pats vaikinas iš lifto.

- Du kartai per valandą. Ar nemanai, kad tai lemtis?- jis man vėl plačiai nusišypso.

- Ką?- sumirkčioju, nes vis dar iš pykčio dreba rankos.

- Iš tikro laukiau tavęs. Lifte pametei auskarą.- jis ištiesia man Kailo per Kalėdas dovanotą auskarą. Mažas angelo sparnelis sužimba šviesoje.

- Ačiū.- tariu ir ir jau ketinu iš jo rankų paimti auskarą, bet paskutinę akimirką jis sugniaužia savo pirštus.

- Tai kavos?- taria jis vis dar žvelgdamas į mane.- Man pietų pertrauka, tai leisk tave kur pasikviesti.

- Deja.- tariu ir atkišu delną laukdama kada įdės man į delną auskarą. Vaikinas man jį nenoriai atiduoda, padėdamas į delną.

- Tai gal galėčiau sužinoti tavo telefoną?

Pajuntu kai mano alkūnę apsiveja ilgi pirštai. Kailas gan šiurkščiai mane trukteli link savęs.

- Ji neturi telefono.- piktai taria jis tam vaikinui.

Jaunuolis dar kažką bando man sakyti, bet Kailas taip piktai į jį pasižiūri, kad tas net susigūžia.

- Dink!- griežčiau nei reikėtų rikteli Kailas jam, privesdamas visiškai nuo mūsų atsitraukti.

- Kodėl tu toks storžievis?- sušnypščiu Kailui.- Jis tik buvo mandagus...

- Ar jis taip pat mandagiai įsitaisys tau tarp kojų?- nusivaipo jis.

To jau gana. Išplėšiu savo ranką iš jo gniaužtų. Jau pavargau būti taip jo užgauliojama.

- Pirmiausia išsikuopk savo mėšlą, Kailai!

Nebesitvardydama vos ne bėgte išbėgu iš pastato. Išėjusi į gatvę sustoju ir apsižvalgau, nes nežinau kur dėtis.

- Einam.- taria jis vėl suimdamas mane už alkūnės ir prisitraukdamas šalia savęs. Jis vėl už mane nusprendė, kad eisiu. O aš kaip visada jam nusileidžiu...

- Kur einam?- paklausiu nutaisiusi kuo ramesnį balsą, nors galiu bet kada arba jam trenkti, arba apsipilti ašaromis.

- Pasivaikščioti.- jis lyg niekur vedasi mane gatve jau perėmęs už rankos ir savo šiltu delnu apgaubdamas manajį.

- Dar ilgai taip vaikščiosim?- suinkščiu kai einame geras dešimt minučių be tikslo.

Jis sustoja ir pažvelgia į mane lyg matydamas pirmą kartą, lyg pažadintas iš miego.

- Turim nupirkti tau tą prakeiktą telefoną.- atsako jis ir apsidairo. - Šį kartą aš tau jį prikniedysiu, kad nepamestum.

Jis vėl pradeda eiti, greitai mane pertempdamas į kitą gatvės pusę neleistinoje vietoje. Bet jam juk viskas galima...

- Man nepatinka, kad tu vizgini uodegą prieš kitus vyrus.- lyg niekur taria Kailas.

Sustoju viduryje žmonių pilnos gatvės, priversdama ir jį sustoti.

- Niekas nieko nevizgina. Jis tik gražino auskarą.

- Ir kaip gi jis pas jį atsirado?- su užslėpta pašaipa taria jis.

- Jis rado jį. Tikriausiai lifte jį pamečiau ir jis gražino. - bandau kalbėti kuo ramesniu balsu.

- Kur gi ne...

- Kailai, nori pyktis tiesiog gatvėje? Gerai. Puiku, pasipykim. Jau ir taip visi mus apkalbinėja, tad gal padarome spektaklį?- įremiu rankas į klubus, duodama suprasti, kad esu nusiteikusi rimtai.