...aš drąsi...

Maži stebuklai

Padvelkia šiltas vėjelis ir aš atkišu jam veidą, leisdama plaukams pleventi vėjyje. Prisimerkiu nuo intensyvios saulės ir ranka prisidengusi akis apsižvalgau. Pieva... Taip mano gerai pažįstama pieva. Aukšta žolė linguoja pučiant lengvam bruzui. Ilgos smilgos linguoja lyg sveikindamos mane... Ir tas tamsus medis... Belapės šakos, lyg didžiulės rankos, kviečiančios į savo glėbį... Net nedvejodama žengiu link jo, nors nieko ir nematau po juo esant. Tiesiog žingsniuoju link jo, nes žinau, kad ten laukia manęs vyras ir mano vaikai...

- Mažute, ar girdi mane?- išgirstu jo balsą. Kailas... jis nepaliko manęs...

Apsidairau ir, nors jo nematau, bet žinau, kad jis yra šalia manęs. 

- Kailai!- šukteliu, bet vos išgirstu savo balsą. 

- Aš čia, mažute...

Šviesa taip apakina mane, kad stipriai užsimerkiu. Tik po kelių ilgai užsitęsusių akimirkų prisiverčiu vėl atsimerkti. Vaizdas išsiliejęs, bet man mirksint, pradeda ryškėti veidas. Jo veidas. Koks jis gražus... Juodos akys su gintariniais potepiais, rusva oda. išraiškingai išlenkti juodi antakiai, o blakstienos... jo tikrai ilgos ir tankios blakstienos...

- Kaip tu?- paklausia Kailas, trumpai priglusdamas lūpomis man prie smilkinio. 

- Noriu gerti...- sušnabždu, nes kiekvienas garsas pjauna išsausėjusią gerklę. 

- Labai mane išgąsdinai.- taria jis paduodamas man stiklinę vėsaus vandens. Nurijusi kelis didelius gurkšnius net užsimerkiu iš palengvėjimo. 

- Vaikai...- sumurmu ir bandau pajudinti ranką. Jaučiuosi tuščia... Lyg tuščias indas. 

- Nurimk, jiems viskas gerai.- suskuba mane raminti Kailas. 

- Kur...

- Intensyvios terapijos skyriuje. Bet jiems viskas gerai, tik gydytojai, kadangi jie gimė per anksti, nori kurį laiką juos stebėti. 

- Matei juos?- paklausiu po minutėlės sukaupusi jėgas ištarti šiuos žodžius. 

- Taip.- jis plačiai nusišypso.- Jie labai... mažiukai...- jam tariant tuos žodžius pradedu graudintis.- Mažute, jie tobuli. Jie kovotojai. Kaip ir tu. Jiems viskas bus gerai...

Užsimerkiu ir leidžiu ašaroms ristis skruostais. Bet tai džiaugsmo ašaros. Nes tapome tėvais. Aš tapau mama.

- Jie neverkė...- sukukčioju.- man jų net neparodė...

- Mažute,- Kailas prisėda ant lovos krašto ir suima mano kateteriu išbadytą ranką.- Jiems buvo per anksti. Todėl gydytojai ir atliko cezario pjūvį. O po operacijos dažnai būna, kad vaikai neverkia. - pamatęs, kad manęs nė trupučio nenuramina, jis pabučiuoja man pirštus ir kurį laiką tyli prieš tęsdamas toliau.- Aš tikrai bandžiau suspėti... Bet kai atvažiavau, tu jau buvai operacinėj. 

- Kailai, nereikia...

- Ar galėčiau kažkaip atpirkti savo kaltę?- kiek per tyliai paklausė jis.

Pažvelgiau į jo rimtą veidą ir man suspaudė širdį. Jis atgailauja. Tikrai gailisi. O aš... na, aš jam visada greitai atleidžiu, tik kyla abejonė ar jis greitai atleis pats sau.

- Kailai...- sušnabždu, nes jaučiu, kai vis silpniau sekasi kalbėti.- Tu ne tik vyras, bet ir tėvas. Tu mums reikalingas.

Jis nebyliai apmąsto mano žodžius. Nors nuolat juos kartoju, bet jis tik pirmą kartą juos tikrai išgirdo. Išgirdo ir įsisąmonino mano prašymą.

Jaučiuosi tokia pavargusi, tokia silpna, kad net pati nepajuntu, kaip užsimerkia akys...

***

Man prabudus, Kailas vis dar šalia. Abejoju ar buvo atsitraukęs bent akimirką, nors, pačiai rodos, miegojau ilgai. Ir pirma mintis pamačius jį- mes tapome tėvai, tik...