...aš drąsi...

...kortų namelis

Išėjusi į gatvę einu ir einu, kol lietus kiaurai mane permerkia. Atitokstu po kokios valandos. Atsidairiusi susivokiu, kad nuėjau gerokai toliau nei tikėjausi. Mane nupurto drebulys. Kojų raumenys tokie įsitempę, kad nebeturiu jėgų žengti nei žingsnio. Mosteliu ranka ir susistabdau taksi, kuris mane palieka prie mano ofiso. Pakilusi į savo aukštą, su niekuo net nepasisveikinimus, užsidarau kabinete. Nusimetusi šlapią lietpaltį, atsisėdu už stalo ir į kėdės atlošą atremiu galvą. Užsimerkiu ir perbėgu viską. Iškratau iki mažiausios smulkmenos. "Nebeskambink man..." Tai ji jam skambino tą vakarą, todėl jis neatsiliepė prie manęs į skambučius, o vėliau išėjo kalbėti į balkoną ir šnabždėjosi... Aš tikrai patikėjau jo žodžiais, kad jis man ištikimas, bet kaip visada jis man melavo, o aš vėl juo patikėjau...Šį kartą jo išdavystė mane galutinai nužudė. Viskas viduje liko tik juodi pelenai... Neturiu jėgų net verkti...

Atsimerkiu ir pamatau, kaip už lango dar labiau pradėjo lyti. Žvelgiu į lietaus lašus, kaip jie ritasi stiklu. Bet viduje nieko nejaučiu. Tik atsivėrusią tuštumą. Aš jam jau buvau pasiruošus atleisti... Jau širdyje jam buvau atleidusi, o viskas, kas gaubė aplink mane, buvo melas...

- Melita,- kišteli galvą teisininkė į mano kabinetą.- sutartis padėjau raudonam aplanke. Jeigu neturi daugiau man darbo, eisiu jau...

Ji nutilo, o aš tik galėjau į ją bukai žiūrėti.

- Delia,- net pati neatpažinau savo balso.- ar gali prisėsti minutei? Uždaryk duris.- Ji tik linktelėjo ir klusniai atsisėdo priešais mane.- Ar gali kuo skubiau paruošti mano skyrybų dokumentus. Noriu kuo greičiau pradėti skyrybų procesą.- net pati negalėjau patikėti savo žodžiais.

- Skyrybų? - ji sutrinka išgirdusi mano prašymą.- Ar tikrai to nori? Jūs abu...

- Taip. Noriu.- sunkiai nuryju seiles. - Noriu, kad pirmadienį iš pat ryto kreiptumeis į teismą.

- Bet...- ji sužiopčiojo.- O kaip vaikai? Ką į tai mano tavo vyras?

- Jis dar nežino, bet greitai sužinos...

- Jūsų vyras niekada nesutiks skirtis. Jis jus dievina, o dar jūsų būsimi dvynukai...

- Noriu, kad atstovautum man procese. Taip pat noriu, kad žinotum, kad jis nebus lengvas.- delną įremiu į smilkinį, kuris nepakeliamai tvinkčioja nuo per daug pakilusio spaudimo.

- Jeigu tu tikrai apsisprendusi... Tuomet aš atstovausiu tave.

 - Noriu, kad nusiteiktum viskam, nes kovoti teks labai sunkiai.

- Tikrai to norit?

- Jeigu nesulauktum iš manęs jokios žinios, jeigu ir nesusisiekčiau su tavimi, vis tiek tvarkyk dokumentus. Kad ir kas nutiktų...

- Jūs mane gąsdinate...

- Tavim viena galiu pasitikėti, bet niekas daugiau negali sužinoti gerai? Net ir Felisitė.

- Taip, pone Melita...

Delia, vis dar nustebusi mano prašymo, linkteli galvą ir nesulaukus jokių kitų mano nurodymų, išeina. Matau, kaip ji neskubėdama eina link lifto, nuolat vis atsisukdama į mane. 

Skambteli mano mobilusis. Pažvelgusi į ekraną pamatau Kailo žinutę: 

"Užtruksiu. Važiuok namo be manęs"

Ir viskas. jokio paaiškinimo kur ir su kuo jis bus. Tik tie keli žodžiai. Atsistoju ir pasiėmusi rankinę, išeinu. Ofise jau nelikę nė vieno žmogaus, tad jau turbūt vakaras. Visi džiaugsmingai pasitinka artėjantį savaitgalį... 

Išėjusis į lauką susivokiu, kad esu be apsaugos. Vėl ją kažkur pamečiau... Susistabdžiusi taksi, automatiškai padiktuoju namo adresą. Bet vieną tikrai žinau, ilgiau nei reikia pasiimti reikalingiausius daiktus, tuose namuose neužtruksiu. Todėl ir nepaleidžiu taksi, kai jis sustoja prie namo durų.