...aš drąsi...

Aš- tavo prakeiksmas

- Po velnių, kodėl tyli?- jis suriko ir suėmęs mane už pečių švelniai papurtė.- Ar tu laukiesi?!

Pažvelgiau į jį. Žvelgiau į žmogų, kuris man kadaise buvo visas gyvenimas. Buvo. Būtasis laikas. Dabar nekenčiu jo. Nekenčiu taip pat, kaip ir myliu.

- Ar supranti, kad būčiau tave nužudęs? Kodėl manęs nesustabdei?- jis atsistojo. Sugriebęs man už rankų, jis pastatė mane ant kojų priešais save.- Nejau taip manęs nekenti, kad būtum leidus man užmušti tave ir savo vaiką?!

- Šitas vaikas tik mano...- sušnabždėjau.

Prisimerkiau, kai mane apakino šviesos. Atvažiavo dar vienas vilkikas, o Kailo automobilis buvo užtvėręs kelią. Kailas suėmė mane už alkūnės ir nusivedęs iki automobilio, įsodino į jį. Jis kažką šuktelėjo šalikelėje stoviniuojančiam apsauginiui, kuris iškart sėdo už mano prieš tai vairuojamo automobilio vairo. Sunkvežimio vairuotojas, nesulaukdamas kada jam duos kelią, šaižiai pasignalizuoja. 

Kai tik Kailas įsėdo į automobilį, staigiai spustelėjo akseleratorių ir automobilis šovė skersai kelio. Kailas greitai jį suvaldė ir gerokai viršydamas greitį pasileido temstančiu keliu. Galva įsirėmiau į sėdynės atlošą ir užsimerkiau. Galvoje knibždėjo tiek minčių, bet nė vienos nesupratau. Staiga pasijutau tokia pavargusi ir išsekusi. Stresas, patirtas šiandien, padarė savo. Mano supykino. Rūgšti skrandžio terpė pakilo mano gerkle, ją nudegindama. 

- Stok.- ištariau.- Stok!!!

- Ką čia sugalvojai?- jis žvilgteli į mane, bet tikriausiai pamatęs, kad man tikrai blogai, palaipsniui stabdydamas sustojo šalikelėje. 

Nieko nelaukusi iššokau iš automobilio ir paėjusi kelis žingsnius... apsivėmiau... Tai labiausiai žeminantis dalykas... Dar jam matant... Kadangi valgiau tik labai negausius pusryčius, o dabar buvo jau naktis, mane tąsė nežmoniški skrandžio traukuliai. Pravirkau... Mane pykino, bet niekaip negalėjau tos bjaurasties pašalinti iš savo kūno. 

- Ar... - pajutau jo ranką ant peties.- Ar tau reikia gydytojo?

- Patrauk rankas...- tarp skrandžio traukulių dar spėjau jam sušnabždėti. 

Jis atitraukė ranką lyg nuplikytas... Lyg ta rūgštis, manyje, palietė ir jį. 

- Aš...- bandė jis dar kažką sakyti, bet nutilo. 

Skrandžiui rimstant, nusišluosčiau burną su marškinių rankove. Tik įsitikinus, kad viskas švaru, išdrįsau į jį atsisukti. Jis žiūrėjo į mane plačiai atmerktomis akimis ir stebėjo kiekvieną mano judesį. Jo sumišęs žvilgsnis klaidžiojo nuo mano pažaliavusio veido iki plačių marškinių. 

- Kodėl taip rizikavai?- paklausia jis, o jo balsas virpa.- Kodėl rizikavai savo ir mano vaiko gyvybe?

- Jis ne tavo vaikas!- sušunku ir rankomis apsiveju liemenį.- Jis tik mano!

- Tai nepateisina tavo elgesio! Ar bent nors kiek proto tau liko?

- Eik po velnių!- sušukau jam.- Kailai Makena, prakeikiu tave! Aš būsiu tavo prakeiksmas! Tu atsiimsi už viską...

- Tu teisi!- jis stipriau sukanda dantis ir primerkia akis. Jis net visas virpa nuo jausmų antplūdžio.- Tu esi mano prakeiksmas! Prakeiksmas, kuris lydės mane visą gyvenimą! Kurio, net ir norėdamas negaliu išplėšti iš savo širdies!

- Tu širdies neturi!

- Taip, aš jos neturiu, netekau jos prieš kokį pusmetį...- jis susiima už galvos ir virpančius pirštus suneria viršugalvyje.- Kodėl tu bėgi? Kodėl negalim tiesiog pasikalbėti? Viską išsiaiškinti? Dievas mato, nepadariau nieko, dėl ko tau reikėtų manęs nekęsti... Kodėl negalim išsiaiškinti ir būti... laimingais? Tau tik reikia mane išklausyti... - jis akimirkai nutyla.- Aš per tave pasidariau visiškas beprotis. Vos nenušoviau tavęs! Kodėl manęs nesulaikei? Ar pagalvojai, kam būtų buvus skirta antra kulką?.. Ar bent įsivaizduoji iki kokios tragedijos tu vos mūsų neprivedei?