...aš drąsi...

Sandra

Nesuprantu, kaip jis gali išgyventi su nuolat skambančiu telefonu... Net negalima nė sekundei vieniems pabūti, niekieno netrukdomi...

- Turiu grįžti į darbą.- sumurma Kailas bandydamas atsitraukti nuo manęs.

- Negali pasiimti laisvo pusdienio?- sumurmu nagu vedžiodama jo marškinių sagas.

- Jau ir taip viską apleidau. Tikrai turiu eiti, mažute...- jis vėl pabučiavęs mane pakyla ir atsistoja. - Liksi čia?

- Nežinau. Ilgai užtruksi?- atsistoju ir susitvarkau savo persisukusią suknelę. Jis žvelgia į mane žvilgančiomis akimis, o man pakėlus galvą, jis paslaptingai šypteli.

- Gal baigsi?- subaru jį.- Verti mane raudonuoti...

- Tikrai?- jis dar labiau nusišypso. - Ir vertėtų, nes mano mintys tikrai nėra padorios...

- Nenoriu to žinoti...- stipriai papurtau galvą.- Neištversiu to...

- Tikrai?- jis vėl nusišypso ir priėjęs delnais suima mano skruostus.

- Daugiau niekada nebėk nuo manęs. Jeigu kas negerai, iškart sakyk, išsiaiškinsim, gerai?

- Gerai.

- O dabar pailsėk. Grįšiu po poros valandų ir nueisim kur pavakarieniauti, gerai?- kužda jis man į lūpas, vis dar glausdamas delnus man prie skruostų.  

- Gerai. Lauksiu tavęs...

Jis dar kartą mane pabučiavęs išvažiuoja, o gal ir išeina į darbą. Juk atėjome čia pėsčiomis... Bet dabar turiu daugiau kai ką nuveikti...

Nuskubu į miegamąjį. Telefonas jau beveik pasikrovęs. Taip ir nepaprašiau Kailo sutvarkyti prarastus kontaktus... Bet juk neturėtų būti taip sunku? Praėjus gerai valandai ir panaršius internete pagaliau galiu savimi didžiuotis ir iš debesų parsisiuntus viską į naują telefoną. Aišku, Kailas būtų užtrukęs tik porą minučių, bet man tai pasiekimas. Nemėgstu tokių technologijų. Esu iš tų, kuriems telefonas reikalingas tik skambinti ir siųsti žinutes, kartais pasinaudoti internetu. Aš nesu kvaila, tik nesu pasidavusi technologijų madai.

Pirmiausia ką padarau- paskambinu Sandrai. Mano nustebimui, ji atsiliepia, Ir gan greitai.

- Melita!- sucypia ji į ragelį.- Kokia maloni staigmena. Kaip atostogos?

- Gerai...- numykiu, nes nesitikėjau jos tokio džiugaus pasisveikinimo.- Sandra, gal galėtume susitikti?

- Būtų smagu. O kada?

- Dabar. Susitikim dabar. Toje pačioje kavinėje, kurioje buvome paskutinį kartą susitikusios.

- Toje pačioje...- ji truputi sudvejoja.- Melita, ar kas nutiko?

- Ar galim pasikalbėti susitikusios?

- Na... gerai. Būsiu už kokio pusvalandžio, gal greičiau. Kaip tik esu centre ir turiu truputi laisvo laiko.

- Lauksiu tavęs.- ir neleidus jai nieko atsakyti, padedu ragelį. Na va, Kailo maniera nemandagiai nutraukti pokalbį ir man persidavė...

Susiruošusi nueinu į tą kavinę. Tikėjausi, kad dirbs vis dar tas pats padavėjas, bet mano nusivylimui, jis jau prieš valandą baigė darbą ir išėjo namo. Gaila, man šiandien tikrai ne pati sėkmingiausia diena... Tikėjausi pasinaudoti tuo vaikinu ir prigauti Sandrą. Bet...

Po gero pusvalandžio pasirodo ir ji. Kaip visada, nepriekaištinga. Nejau net vėjas negali suvelti jai plaukų? Arba išdygti netikėtai koks spuogas? Nulūžti nagas? Nubėgti tušas? Gerai, Melita, neįsikarščiuok, dar nieko nežinai...