We Are Who We Are ✨

1 Dalis

-Sesute, ką veiki? - Blake be jokio įspėjimo atidarė kambario duris.

-Skaitau, nematai? - prisimerkiau pakeldama akis į jį. Brolis tik šyptelėjo ir įeidamas uždarė duris. Įdėjau skirtuką į knygą ir užvertusi ją palikau ilsėtis ant mano kelių.

Blake priėjo prie lovos ir atsisėdo ant jos krašto.

-Ką skaitai? - Blake paklausė.

-,,Kelionė į Žemės centrą'' , o kas? - susiraukiau.

-Turiu tau naujienų, - jis sumurmėjo nužvelgdamas knygą ant mano kelių.

-Geriau nesakyk, - atsidusau ir paėmusi knygą padėjau ją ant spintelės.

-Tik dar porai mėnesių, - brolis paaiškino.

-Jie visada šitaip. Esu beveik įsitikinusi, jog tie pora mėnesių, netrukus pavirs pora metų, o gal ir keliolika metų, - pavarčiau akis.

-Nagi, Jade, nesakyk taip. Juk žinai, jog jie myli mus. Vis dėl to, juk jie mūsų tėvai, - Blake trūktelėjo pečiais

-Taip, jie mūsų tėvai. Aš juos be galo myliu, tačiau netrukus bus visi metai, kaip jie negrįžta namo. Nenoriu... Nenoriu gailėtis, jog nesutikau vykti su jais, - sumurmėjau.

-Ar tau nepatinka gyventi su manimi? - Blake susiraukė.

-Nesakiau šitaip. Tiesiog... Kai jie išvyko į tą pirmąją darbo konferenciją ir man leido pasirinkti ar vykti su jais, ar būti su tavimi, maniau, jog viskas bus kiek kitaip, likdama su tavimi, - atsidusau.

-Na, Jadey, klausau tavęs. Neprabilai per tuos porą metų, gal dabar sulauksiu tavos išpažinties, - Blake nusišypsojo. - Juk žinai, jog padarysiu viską ko norėsi, apart, žinoma, legalių dalykų, - jis mirktelėjo, priversdamas mane nusijuokti.

-Aš labai džiaugiuosi, jog likau su tavimi, Blake, tiesiog tikėjausi, kad mudu daugiau laiko leisime kartu ir...

-Gerai. Nuo šios minutės nepaliksiu tavo kambario, - brolis pasakė ir atsigulė ant lovos, vėl priversdamas mane sukikenti.

-Žinai ką turėjau omeny, - papurčiau galvą.

-Kai aš noriu tave kur nors išsivesti, tu man sakai 'Blake, šiandien prastai jaučiuosi', 'Blake, aš nenuotaikoj', 'Blake, aš nepažįstu tavo draugų, nenoriu būti svetimoje aplinkoje', - brolis nusivaipė. Nuleidau akis. - Sesute mano, nenoriu tavęs versti daryti to, ko nenori, bet tu ką tik pati sau paprieštaravai, - Blake papurtė galvą ir vėl atsisėdo.

-Na, aš manau, jog aš tiesiog persigal...

-Šiandien atvažiuos mano draugai, susipažinsi su jais, galėsime nuvažiuoti į boulingą, - Blake vėl pertraukė mane ir neleidęs nieko pasakyti paliko kambarį, priversdamas mane tik atsidusti.

Nužvelgiau juodą aptemptą maikutę ant mano kūno, kuri taip pat dengė ir mano kaklą . Džinsiniai šortukai nesiekė net pusės mano šlaunų, tačiau jas dengė languoti marškinukai surišti ties liemeniu. Retai atidengiu savo kojas, tad ir šįkart paslėpiau jas batais, kurie siekė aukščiau kelių.

-Sesute, vaikinai jau... Dieve, iš kur pas tave stiliaus jausmas? - Blake įlėkė į kambarį, tačiau pamatęs mane nusijuokė.

-Ar labai blogai? - susiraukiau.

-Atrodai nuostabiai, - brolis nusišypsojo. Žvilgtelėjau žemyn, o tuomet vėl pakėliau akis į brolį.- Eikš, - jis pakvietė ištiesdamas ranką.

Jau su šypsena priėjau prie jo ir suėmiau Blake delną.

Tik jis žino, kaip sunku man yra bendrauti su naujais žmonėmis ir kaip bijau tą daryti. Būtent todėl stengiuosi slėptis nuo pasaulio užsidarydama kambaryje.
Blake draugai čia ne pirmą kartą, tačiau mes niekada nebuvome susitikę.
Prieš įeinant į svetainę spustelėjau Blake delną. Jis pats geriausias brolis.