We Are Who We Are ✨

26 Dalis

Po didžiulės nejaukios tylos, mudu išsiskirstėme į vonios kambarius.
Buvo dar labai anksti, tad net nesistengiau skubėti duše.
Karštas vanduo bėgantis mano kūnu mane ramino ne ką mažiau, nei Erick akys. Turiu pripažinti - tas vaikinas moka apsukti galvą, bet negalėjau pamiršti ir Blake.

Pasiilgau mamos ne ką mažiau nei ji, bet mano galvoje per daug minčių. Per daug pliusų ir minusų. Tuojau paskęsiu savo pačios mintyse.
Žinau, kad Blake dėl to visiškai nekaltas. Jis net nežino kodėl aš taip reaguoju. Mama greičiausiai numano, bet tikriausiai žino, jog nelabai kažką pasakosiu.
O kad vanduo galėtų nuplauti mano baimes, nerimą ir visas blogas mintis.

Susisukusi į rankšluostį išlipau iš vonios ir nužvelgiau save dideliame veidrodyje.
Dievinu didelius veidrodžius. Galiu matyti save visą tokią, kokia esu ir didžiuotis, jog praėjau tą sunkų etapą mano gyvenime.
Plaukai, nuo kurių dar varvėjo vanduo, buvo išsidraikę ant pečių ir savo išvaizda prašė pagalbos. Išties seniai rūpinausi savo plaukais. Jei šiandien nebus jokių planų iš Blake pusės, nueisiu į kirpyklą po susitikimo su merginomis. Gal jos ką pasiūlys.

Apsirengiau atsineštus drabužius. Tai yra balta ilgarankovė palaidinė, margas, pusę šlaunų siekiantis, sijonas ir paprastos šlepetės, kurias po to pakeis ilgi rudi batai, kuriuos jau matau mintyse.
Su šiek tiek pagerėjusia nuotaika nusileidau į virtuvę. Ar gali būti, jog tai nulėmė šiandienos planai bei mano apranga?

-Labas rytas,- nusišypsojau Blake, kuris gėrė gardžiai kvepiančią kavą, kuria užuodžiau dar koridoriuje.

-Labas, Jadey. Ateisi?- brolis patempė lūpą ir ištiesė rankas manęs link. Su dar didesne šypsena apsikabinau brolį. Tikriausiai nėra taip sunku atsijungti nuo savų minčių, kaip visada galvojau.

-Kaip tu jautiesi?- jis sumurmėjo spausdamas mane arčiau savęs.

-Jaučiuosi gerai. Ačiū,- šyptelėjau. Blake šiek tiek atsitraukė ir nužvelgęs mano veidą taip pat šyptelėjo.

-Ką šiandien veiksi?- Blake paklausė paleisdamas mane iš glėbio. Priėjusi užsikaičiau virdulį, nes skrandis prašė kavos.

-Susitiksiu su merginomis. Perrie kažkas nutiko, ji visą naktį nemiegojo,- pasakiau, tikėdamasi išgauti brolio reakciją, kuri reikštų, jog ji patinka jam, bet jis išliko ramus.- Tuomet tikriausiai nueisiu į kirpyklą. Mano plaukai atrodo klaikiai,- nusijuokiau.- Vakare paskambinsiu mamai,- pasakiau ir pati susiraukiau. Ką? Koks demonas viduje tai pasakė?
Blake akys taip pat rodė pasimetimą. O gal visai gera mintis.

-O aš manau, kad tavo plaukai atrodo nuostabiai,- Blake pasakė, nebepradėdamas temos apie mamą.

Erick tylėdamas įėjo į virtuvę, kadangi jo akys buvo susifokusavusios į telefono ekraną.

-Ir tau labas rytas,- Blake nusijuokė. Nusišypsojusi užsipyliau karšto vandens ant kavos ir atsisukau į brolį, bei Erick, kurio žvilgsnis nedingo nuo telefono.

-Jis rado mamą,- Erick pasakė ir aš suklusau. Blake susiraukė, o tuomet žvilgtelėjo į mane ir vėl į Erick.- Ji viską žino,- pastebėjęs Blake pasimetimą vaikinas pridūrė.

-Viską?- Blake prisimerkė.

-Beveik,- Erick pridūrė, priversdamas mane susiraukti.

-O jei...

-Sesute, sh,- Blake paprašė žvilgtelėdamas į mane. Nuleidau akis. Gal jis ir teisus. Jei žinau tik mažumą - tikriausiai neturėčiau kištis, bet man taip smalsu ir norisi pasiūlyti pakalbėti su pareigūnais apie tai...

-Reikia kažkaip juo atsikratyti. Galėtų jis išsikraustyti pats, o ne vapėti, kad viskas pasikeis,- Blake pavartė akis. Vėl permečiau mintis galvoje.

-O kodėl jūs ne...- prisiminiau Blake žodžius ir nutilau.

-Sakyk,- Erick davė leidimą šyptelėdamas.

-O kodėl nenorite jo išprašyti su policija? Gal aš nežinau visko, bet policija lyg ir suima tuos, kurie priekabiauja. Na, jei tavo mama paliudytų, tikrai jie sureaguotų,- trūktelėjau pečiais.

-Jis pats dirbęs policininku,- Blake pasakė.

-Na ir?- susiraukiau.

-Jis žino savo visas teises, net jei jo galvoje alus. Jis ras kaip išsisukti,- Erick paaiškino.

-Jei jūs nepabandysite, nieko ir nebus. Jis buvęs policininkas. Jis vis dar turi daugiau teisių ir jei jūs toliau lauksite... Mmm... Bijau, kad bus dar blogiau,- numykiau. Blake susiraukė lyg galvodamas ir atsisuko į Erick laukdamas jo atsakymo.

-Gal ji teisi. Mama sugebėtų viską įrodyti,- Erick linktelėjo. Nusišypsojau, jog pagaliau esu išgirsta.

-Nuvažiuosim šiandien,- Blake pasakė ir pakilo nuo kėdės.

-Galiu kartu?- kilstelėjau antakius.

-Ne,- Erick griežtai teigė.

-Tu susitinki su Perrie. Nepameni?- Blake tuo pačiu metu kaip ir Erick atsakė.

-Na taip, bet...- suraukiau nosį.

-Pabūsi su jomis. Mes nuvažiuosim,- Blake šyptelėjo ir išsiplovęs puodelį paliko mus su Erick vienus virtuvėje.

Atsidususi nusisukau į savo garuojantį kavos puodelį.
Bent jau tiek, jog jie mane išgirdo ir išklausė.
Pakėlusi puodelį gurkštelėjau karštos kavos, kuri sušildė mano vidų.
Krūptelėjau, kai mane apsivijo rankos iš už nugaros. Nuo mano išgąsčio kava sujudėjo taip stipriai, jog ant žemės atsirado keli šlakeliai jos.

-Nenusideginai?- Erick sumurmėjo, priglausdamas galvą ant mano peties.

-Ne,- trumpai atsakiau, jausdama pagreitėjusį širdies ritmą.

-Jei kažkas ne taip, aš tavęs klausau,- Erick tyliai pasakė ir priglaudė lūpas prie mano pliko kaklo.

-Viskas gerai,- nurydama seiles pasakiau.

-Tu šaunuolė. Taip ir toliau,- Erick veide atsirado šypsena ir jis spustelėjęs mane, paleido iš glėbio.

Kiek pasimetusi apsisukau ir nužvelgiau jį. Jis elgiasi kitaip. Taip kaip draugas neturėtų. Manau, jog neturėtų. O ypač, jei Blake gali pamatyti.
Kol mano mintys vėl sukosi galvoje, Erick priartėjo ir vėl suglaudė mūsų lūpas trumpam ir mielam bučkiui.
Taip juk nedera? Ar aš klystu?

Netrukus dingo ne tik jo lūpos nuo manųjų, bet ir jis pats iš virtuvės.
Priglaudžiau pirštus prie vis dar drėgnų lūpų ir sukandusi apatinę lūpą išsišiepiau.
Tikriausiai man neturėtų tai patikti, bet kodėl man tai patinka taip stipriai, jog norisi šokinėti iš laimės?

Apie dvyliktą valandą dienos, visos keturios sedėjome nuostabiajame McDonald's ir kimšome mėsainius, nes Perrie dar neprabilo.

-Galėtum jau pradėti,- nusišypsojau.

-Man tai įdomu kodėl tu tokia laiminga,- Jesy nusijuokė. Trūktelėjau pečiais.

-Kai papasakosi tu, papasakosiu ir aš,- Perrie parodė didelę šypseną.

-Ne aš rašinėjau naktį, tad kai pasakysi tu, galėsiu pagalvoti apie tai,- mirktelėjau jai.

-Fantastika,- Perrie pavartė akis.

-Nesipykstam merginos. Bet kokiu atveju privalėsite abi viską papasakoti,- Leigh-Anne nusišypsojo.

-Sveikos, merginos!- kažkieno balsas privertė mus atsisukti į žmones, stovinčius šalia.

Gero penktadienio ir ateinančio savaitgalio💜