We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 31 Dalis

-Taip. Aš susilažinau ir... Tai padariau, bet... Jie nieko nežino. Iš pradžių aš tik norėjau laimėti tas suknistas lažybas, tačiau tu man išties pradėjai patikti. Aš norėjau nutraukti lažybas, bet buvo vėlu. Aš nenorėjau tavimi naudotis, tačiau... Aš tiesiog... Tu man labai patinki, Jade. Labai. Visų mūsų santykių...

-Netikrų santykių, - pataisiau jį.

-Išklausyk. Visų mūsų santykių metu aš prisirišau prie tavęs, o dabar nė minutės negaliu ištverti negalvodamas apie tave. Aš įsimylėjau tave. Noriu tave turėti visą likusį gyvenimą, bet nedarysiu nieko, jei tu to nenorėsi,- Erick pasakė ir paskutinio sakinio pradžioje ašara nusirito skruostu. - Neverk. Aš nenoriu tavęs matyti... Tokios.

-Aš... Erick, aš tave išklausiau, bet tai nieko nekeičia ir...

-Gerai. Aš išeinu, - Erick atsiduso ir pakilo nuo lovos, tačiau tuojau sugrįžo ir suėmęs mano veidą už skruostų suglaudė mūsų lūpas.

Dieve koks nuostabus jausmas. Kaip aš jo pasiilgau. Aš noriu jo nemažiau nei jis. Aš noriu jo šalia, bet ar taip bus teisinga? Aš bijau, jog jis taip pasielgs dar kartą. Aš negaliu taip paprastai patikėti, jog jis mane myli.
Erick atsitraukė ir nieko nesakęs paliko kambarį. Įsikniaubiau į pagalvę ir ėmiau kūkčioti balsu. Aš pasiilgau jo. Ką aš darysiu?
Telefonas ėmė vibruoti ir aš per ašaras perskaičiusi Perrie vardą atsiliepiau.

-Tu net neįsivaizduoji kas nutiko, - Perrie prabilo su nuostabia nuotaika. Įkvėpiau oro. - Girdi mane? - Perrie sunerimo.

-Man negera, Perrie,- sumurmėjau ir leidau ašaroms slysti skruostais. - Aš negaliu... - nesugebėjau pabaigti sakinio.

-Mažute, palauk. Aš atvažiuoju,-Perrie pasakė ir padėjo ragelį. Suinkštusi iš begalinio skausmo viduje užsimečiau antklodę ant galvos pasislėpdama tarp pagalvių.

Negaliu paaiškinti, kodėl aš jį atstūmiau. Tikriausiai vienintelė normali priežastis - baimė. Baimė, jog. Jis taip pasielgs ir vėl. Jog jis ir vėl manimi pasinaudos.
Perrie mano namuose atsirado per galbūt dešimtį minučių ir vos įėjusi į mano kambarį ji užrakino duris, o tuomet priėjusi prie manęs smarkiai mane apkabino išklausydama visą naštą gulinčią krūtinėje.
Ji tylėjo. Ji nesiruošė prieštarauti mano sprendimui, tačiau žinau, jog norėjo. Perrie nori gero man, visai kaip ir kitos merginos, ir daro viską, jog būčiau laiminga.
Praėjo kelios dienos. Per jas nebuvau išėjusi iš kambario, dėl ko sunerimusi buvo ne tik mama, bet ir Blake.

-Sesute, nagi. Įsileisk mane. Noriu su tavimi pasikalbėti. Pažadu, nieko neklausinėsiu, - Blake suzyzė prie durų. Aš ką tik po dušo. Jaučiuosi šiek tiek geriau.

Paslėpusi savo kūną laisvu megstiniu, kaip ir visada, atidariau broliui duris įleisdama jį į kambarį.
Vos jis užėjo, sulaukiau šilto apkabinimo.

-Šiandien atvažiuoja tėtis. Jis nori pavakarieniauti kartu,- Blake pranešė, nepaleisdamas iš glėbio.

-Gerai, - sumurmėjau.

-Ar nori pasipasakoti? - jis sukuždėjo. Papurčiau galvą. - Gerai. Tik nurimk. Prašau. Labai gąsdini mamą. Pasistenk nusiraminti,- Blake paprašė ir aš linktelėjusi atsidusau.

-Man negera, Blake. Labai. Nenoriu jūsų liūdinti, bet...

-Viskas gerai. Aš šalia. Juk žinai, jog išklausysiu tave ir padėsiu, jei tau manęs prireiks, - Blake paglostė mano nugarą.

-Žinau. Myliu tave, Blake, - sumurmėjau vėl jausdama artėjančias ašaras.

-Aš myliu tave, sesute, - Blake sumurmėjo suspausdamas mane glėbyje.