10 Dalis

102 6 17
                                    

Kaip man ir buvo liepta, apie valandą praleidau palapinėje 'ilsėdamasi', nors tai buvo panašiau į beverkiantį eskimą, susisukusį į viską ką tik įmanoma, palapinėje, kuris mąstė apie tai, ko nebepakeis.

Gailiuosi, jog nepasiimiau veidrodėlio, nes manau, jog atrodau siaubingai.
Išėjau iš palapinės tikėdamasi išlikti nepastebėta, tačiau manau, jog merginos tik ir stebėjo kol aš išeisiu. Jų veiduose atsirado šypsenos, ką pastebėjo ir vaikinai.
Išlikti nepastebėtai, akivaizdu, nepavyko.

Blake tuojau pakilo nuo pavėsinės suoliuko ir laukė manęs šiek tiek toliau nuo jos. Na, bent turėjau laiko sugalvoti tinkamą atsiprašymą.

Priėjau prie brolio tokiu atstumu, jog tarp mūsų būtų vienas žingsnis. Nenoriu būti per arti jo, jei jis pyksta.

-Sesute, aš...- Blake sumurmėjo. Kreipinys reiškė, jog jis tikrai nepyksta, tad brolis buvo užpultas manęs. Kiek tik galėdama prisispaudžiau prie jo krūtinės, be žodžių maldaudama atsiprašymo.

-Aš atsiprašau, Blake. Labai myliu tave ir nežinau ką daryčiau be tavęs. Tu man tiek daug padedi, o aš to neįvertinau ir...

-Jade, nurimk,- vėl buvau pertraukta.- Aš ant tavęs nepykstu. Aš esu vienintelis, kuris turi atsiprašyti,- jis kaltai šyptelėjo užkišdamas dar drėgną plaukų sruogą už ausies.

-Bet...

-Niekas ant nieko nepyksta, viskas yra gerai. Visi susitaikė. Visi draugai. Per daug sureikšminote viską. Visi žinom, kad Christopher norėjo pajuokauti, Blake tik norėjo apsaugoti seserį, o Jade nepagalvojusi pasakė to, ko gal nereikėjo. Viskas. Dabar aš alkanas, o mes vėl viską suvalgėm. Kažkas važiuoja su manimi į parduotuvę?- Šokoladukas užbaigė visus ginčus, priversdamas mane nusišypsoti.

-Jade, pameni ką sakiau ryte?- Blake su šypsena paklausė.

"Jade, neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi tave matydamas laimingą. Nenustok šypsotis" - brolio žodžiai nuskambėjo mintyse ir aš linktelėjau su dar didesne šypsena.
Gavau bučinį į skruostą ir švelniai paimta už rankos buvau nuvesta prisėsti.

-Tu pabūk. Nuvažiuosim iki parduotuvės. Nori kažko?- Blake paklausė.

-Čia todėl, kad aš atrodau klaikiai, tiesa?- sukikenau.

-Niekada taip nesakiau,- brolis susiraukė.

-Nieko nenoriu,- nusijuokiau. Blake tik prisimerkė, tačiau šyptelėjęs patraukė mašinų aikštelės link, kartu su Šokoladuku ir Richard.

-Geriau jautiesi?- Joel paklausė ignoruodamas sėdintį Erick, kadangi jis net nebuvo susidomėjęs veiksmu čia. Vaikino akys nardė telefono ekrane.

-Žinoma,- nusišypsojau ir tik tuomet atkreipiau dėmesį į Christopher skruostą.- Ar labai skauda?- paslėpiau šypseną.

-Ką?- Chris pasimetė.- Aj, ne,- supratęs apie ką aš, nusišypsojo. Vaikino skruostas buvo kiek paraudęs, tačiau tikiuosi mėlynės nebus.

-Eime, nusiprausi,- Leigh-Anne su šypsena perbraukė per mano skruostą.

-Sakiau, jog atrodau klaikiai,- nusijuokiau atsistodama.

-Aš tik dėl tavęs, pasijusi geriau,- Leigh-Anne apsigynė save.

-Gerai, tu šiuo metu ne pasaulio gražuolė, tad čiuožk praustis, nes kitu atveju tavęs ten nenuvarysim,- Perrie pasakė su šypsena priversdama tiek mane ,tiek kitas merginas nusijuokti, o dviejų vaikinų veidus papuošti šypsenomis.

-Čia, netoliese esančiame miestelyje, kuris už maždaug kilometro, bus koncertas. Nenorit?- Blake paklausė, pakėlęs akis nuo išmaniojo.

-Aš už,- Christopher iškart atsakė.

We Are Who We Are ✨Where stories live. Discover now