We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 14 Dalis

Tik likusi viena pradėjau mąstyti apie tai, ką sakė Leigh. Jei Erick išties nori manimi tik naudotis seksui ar dėl įvaizdžio ar kažko - aš jam jau pasidaviau. Aš turėjau neįsimylėti jo. Bent jau pasistengti. Galbūt vengti jo. Na, dabar jau bet kokiu atveju per vėlu.
Dabar galiu tik tikėtis, jog Erick elgsis kaip tikras, romantiškas vaikinas ir galų gale pripažins mudviejų santykius. Nors tai beveik neįtikima.

Atsidususi su šypsena ėmiau vartyti savo dienoraštį. Niekada nebūčiau pagalvojus, jog įsimylėsiu tokį vaikiną, kaip Erick. O juo labiau tai, jog jis Blake draugas.
Krūptelėjau nuo barbenimo į duris. Daviau leidimą užeiti ir šyptelėjau pamačiusi išsiilgtą Christopher.

-Sveika, gražuole,-Chris pasisveikino ir po kelių sekundžių sulaukiau šilto apkabinimo.

-Kokia proga?- nužvelgiau kaip jis prisėda šalia manęs.

-Pasiilgau tavęs, o ir reikėjo susitikti su Blake dėl muzikos,- Chris šypsena privertė nuoširdžiai nusišypsoti ir mane.

-Aš taip pat tavęs pasiilgau,- pasakiau ir nutilau. Mudu tikrai neturime apie ką kalbėtis?

-Taigi, tavo tėtis čia...

-Taip. Visi čia. Trūksta tik mamos, - nuleidau akis.

-Viskas susitvarkys, - Christopher paglostė mano petį guosdamas mane. - Kodėl tu nusiminusi? - jis papurtė galvą. Prisimerkusi pakėliau akis į Christopher.

-Aš nenusiminusi, - truktelėjau pečiais.

-Gerai. Nesakyk, - vaikinas mirktelėjo ir aš šyptelėjau. Staigiu judesiu apglėbiau draugą ir sulaukiau to paties iš jo. - Viskas bus gerai, kad ir kaip man šie žodžiai nepatinka,-Christopher spustelėjo mane ir aš nesugebėjau paslėpti šypsenos.

Christopher su manimi pabuvo dar maždaug valandą, o tuomet paliko mane vieną.

Viena prabuvau beveik dvi savaitės. Nežinau kodėl, bet man tiesiog reikėjo ramybės, kurią visi ir suteikė, išskyrus Erick. Jis neatvažiavo dėl Blake, bet telefonu Erick man nedavė ramybės. Kiekviena jo žinutė užklijuodavo šypseną, o pokalbiai vidurnaktį vertė kikenti.
Erick stengėsi dėl manęs, priversdamas nebesijaudinti ir net nebegalvoti apie mūsų santykius. Mes kalbėjome apie dalykus, apie kuriuos kalbėčiau su geriausiu draugu, nors jis ir yra mano vaikinas.
Per tą savaitę dienoraštyje vis atsiradavo kelios eilutės, o dabar ten jau ilsisi kelios naujos dainos. Susiskambindavau su merginomis, paklausiau jų nuomonės, pataisiau kelias eilutes, bet tos dainos kol kas yra mano mėgstamiausios.

-And I'm puttin' all my troubles behind me I only need my heart to guide me, - niuniavau vieną iš mūsų dainų, kuomet rengiausi suknelę.

Privalau lysti iš kambario, nes artėja laikas, kai grįš mama. Grįžus mamai, bus daugiau problemų ir laiko tikrai trūks. Turiu naudotis proga.
Merginos jau pakeliui į studiją, Blake pakvietė vaikinus, o dabar laukia manęs.
Muzika mane nuramins. Muzika išgydis ir leis viską pamiršti. Muzika yra viskas.

Kai su Blake atvažiavome į studiją, visi jau buvo ten. Mano akys išsipūtė, kai Erick ėmė artėti, tačiau lyg pats tuomet susiprato ir sustojo.
Sulaukiau apkabinimo iš visų vaikinų ir, žinoma, merginų.

-Jūs seniai kažką rašėt. Nenorit bent jau įkelti akustinę kurios nors dainos versiją? - Blake paklausė. Tai tikriausiai buvo skirta vaikinams ir viduje aš jau pradėjau virpėti. Ar jie pagaliau dainuos?

-Taip. Manau reiktų, - Richard atsakė linktelėdamas. Akimis visi vaikinai susitarė, Šokoladuko ir Erick rankose atsirado gitaros. Vaikinai susistatė kėdes, kol Blake paruošė kamerą ir mikrofonus.

-Tikiuosi prisimenat žodžius, - Christopher pasakė ir visi vaikinai nusijuokė, o tuomet, gavę leidimą iš Blake, perbraukė per stygas.

Galvojau nualpsiu, kai Richard pradėjo ispanišką dainą. Tai jų kūryba? Neįsivaizduoju apie ką daina, bet ji skamba fantastiškai.
Tiek aš, tiek merginos šalia žiopsojome į vaikinus kaifuodamos nuo jų balsų.
Švelnūs jų balsai ramino labiau nei vėjas siūbuojantis medžių šakas ar palengva plaukiantys debesys. Nesu įsitikinusi kodėl, bet dainos žodžiai svaigino. Bet kokiu atveju - jie tobuli.
Vos daina pasibaigė jie sulaukė mūsų aplodismentų ir Blake sustabdė įrašymą.

Joel su šypsena priėjo arčiau ir sulaukė mano apkabinimo.

-Jūs dainuojat nuostabiai, - pagyriau.

-Dabar gal jūsų eilė? - Joel kilstelėjo antakius.

-Juokauji? Po jūsų dainos, mūsų dainos niekas, - Perrie išreiškė mano mintis garsiai.

-Dabar tikrai eisite, - Joel piktai prisimerkė ir lengvai stumtelėjo mane link pastatytų mikrofonų. Sulaukiau Blake paraginimo ir atsidususi įsitaisiau ant vienos iš kėdžių, merginos prisėdo šalia.

-Ką grosim? - Šokoladukas kilstelėjo antakius. Nusišypsojau ir merginos išsišiepė, o tuomet ėmė juoktis.

Perrie nužvelgė mane. Jei mes galvojame apie tą patį, privalau linktelėti.
'The Cure' - daina, kurią parašiau beveik viena. Merginos prisidėjo labai nedaug, bet panašu, jog joms daina patiko.
Be gitaros ar pianino. Be muzikos. Be nieko.

-I lost my faith, made my mistakes. Gonna find a way to make it easy I'll be better on my own, believe me, - Perrie ir Jesy pradėjo dainą. Vaikinų akys lakstė tarp mūsų, o Blake žvelgdamas į vieną tašką klausėsi žodžių.

Niekada. Niekada nepaliksiu muzikos. Ji man viskas.
Ja sugebu išreikšti kas mano viduje.

Liko nedaug. Grįš mama. Grįš patėvis. Grįš ir įskaudinta aš. Dėl mamos aš ištversiu viską. Dėl Blake. Galų gale, dėl savęs.
Viskas juk kažkada vistiek susitvarkys.
Akyse susikaupė kelios ašaros, kurioms iškristi aš neleidau.

Cause the tears fell down, but they don't anymore

Nusišypsojau broliui ir sulaukiau iš jo to paties.
Pasibaigus dainai sulaukiau ir apkabinimo. Jis - Blake. Jis visada mane palaiko. Apart tada, kai mudu susipykę.
Žvilgtelėjau į savo slaptą vaikiną. Jis taip pat šypsojosi. Nežymiai, bet šypsojosi.

-Oj daug darbo jūs turėsit, - Joel nusijuokė. Blake linktelėjo pritardamas.

Nebėra ko slėpti. Mes juk šeima. Nors mes ir ne broliai ir seserys - mes šeima muzikos prasme.