14 Dalis

104 7 11
                                    

Stovėjau priešais gan didelį namą ir nepatikėjau savomis akimis. Čia gyvena Erick?
Giliai įkvėpiau prieš pabelsdama į duris. Po poros minučių durys atsidarė ir prieš mano akis atsirado Erick. Iš tiesų maniau, jog čia bus kažkieno kito namai, o tuomet būčiau galėjusi apsikvailinti. Ypač jei Blake sužinotų.

-Jade, ką tu čia darai?-Erick veide atsirado pasimetimas, o tuomet jis nužvelgęs gatvę už manęs vėl susirado mano akis.

-Aš...-nutęsiau. Dėl ko aš čia? Nežinau.

-Ateik,- Erick suėmė mano riešą ir įsitraukė mane į namų vidų.

Žinoma, sekiau paskui vaikiną. Jis nusivedė mane į antrą aukštą, kol tuo tarpu aš apžiūrinėjau jo nuostabius namus.
Erick įsivedė mane į vieną iš kambarių, kuris, manau, buvo jo pačio. Užtrauktos užuolaidos ir juoda spalva. Tobula.

-Ką čia veiki, Jade? Tu labai nelaiku, - jis prisimerkė paleisdamas mano ranką.

-Aš... Na, vaikinai išvažiuodavo ir buvo susinervinę, aš supratau, jog tai dėl tavęs ir tik norėjau paklausti apie...- mane pertraukė užsitrenkiančios durys apačioje.

-Niekur neik. Greit grįšiu,- Erick pasakė ir dingo iš kambario. Susiraukiau.

Nieko nebesuprantu. Jis nenori nieko paaiškinti, atrodo sveikas ir nepanašu, jog turėtų problemų.
Po penkių minučių stovėjimo viduryje kambario, nuėjau prie lovos ir atsisėdau.
Įdomu, ką jis ten daro ir kas pas jį atėjo. Tikiuosi ne Blake ar kažkuris iš vaikinų, nes jei pasakys, kad aš čia...
Iš apačios pasigirdo šūkavimai ir aš susiraukiau. Netrukus durys vėl trinktelėjo ir aš staigiai atsistojau. Ėjau durų link, tačiau jos staiga prasivėrė ir aš sustojau.
Erick buvo labai piktas.

-Jade, važiuok namo,- jis sumurmėjo, palikęs atidarytas kambario duris.

-Eric, aš tik noriu...

-Tu turi važiuoti namo. Dabar,- vaikino didelė ranka atsirado ant mano kaklo, kas privertė nugarą susiliesti su siena. Erick pirštai skverbėsi į mano odą, dėl ko privalėjau kvėpuoti dažniau.

-Tu ne Erick, kurį pažįstu,- pasakiau, tačiau tai skambėjo lyg perspaustos pelytės cyptelėjimas.

-Tu manęs nepažįsti, Jade,- jis sumurmėjo ir veidu priartėjo prie manęs.

Oro ėmė trūkti, lyg būčiau uždaryta degančioje patalpoje. Nuo vaikino artumo, bei rankos ant kaklo, negalėjau situacijos palyginti su niekuo kitu.

-Tai leisk man tave pažinti,- pasakydama užsimerkiau, norėdama išvengti Erick rūstaus žvilgsnio. Vis dar nesigailiu čia atėjusi.

Pasijaučiau lyg prie jūros, kai pagaliau galėjau įkvėpti pilnus plaučius oro.
Jo ranka nepaliko mano kaklo, tačiau Erick nurimo. Tą galėjau teigti ne tik iš nebespaudžiamo kaklo, bet ir iš jo švelnumo.
Erick skruostas prisiglaudė prie manojo. Vaikinas kvėpavo į mano petį. Dar nesugebėjau atmerkti akių.
Erick drėgnos lūpos prisilietė prie mano skruosto ir vaikinas lėtai braukė jomis mano lūpų link.
Prakeikiu save, jog būtent tuo metu nurijau susikaupusį seilių gumulą.
Atsimerkiau, kai Erick sustojo. Jis šiek tiek atsitraukė nuo manęs ir šyptelėjo, o tuomet pakėlė galvą, jog mūsų akys būtų viename lygyje.

-Tau reikia namo,- žalios akys sakė priešingai, nei judėjo jo lūpos. Aš irgi nenoriu išvažiuoti. Noriu sužinoti kas per nesąmonė ką tik įvyko, kas išvis čia vyksta.

-Pasakok kas nutiko,- paprašiau ir Erick vėl nusišypsojo. Tuomet atsitraukė nuo manęs ir susidėjęs rankas į kišenes užvertė galvą.

Jam nematant patryniau vos maudžiantį kaklą ir pakreipiau galvą, lyg tai padėtų matyti jo akis.

-Tu per daug smalsi, Jade. Žinai tai, tiesa?- Erick paklausė nuleisdamas akis į mane.

-Ar būti smalsiai yra nuodemė?- pakėliau antakius. Nežinau apie ką jis pagalvojo, tačiau kambaryje nuskambėjo jo kuklus juokas, kas privertė ir mane nusišypsoti.

-Eime. Tau laikas namo,- Erick pasakė ir priėjęs suėmė mano ranką, tik jau kitaip. Švelniau ir maloniau.
Buvau išvesta iš kambario ir, po to, iš namų.
Lauke jis sustojo ir atsuko mane į save.

-Ar Blake žino, kad tu čia?- Erick atsidusdamas paklausė. Išsišiepiau, taip parodydama atsakymą. Jis taip pat nusišypsojo nuleisdamas galvą.- Važiuojam. Parvežiu tave,- Erick papurtė galvą.

-Aš pareisiu. Nereikia manęs parvežti,- sustabdžiau jį.

-Aš tau tuoj kaip pareisiu,- Erick piktai nužvelgė mane vėl sugrąžinęs žvilgsnį į mane.- Tuomet iškviesiu tau taksi,- jis pasakė ir atsiduso.

Žiūrėjau į jį, kai jis išsitraukė telefoną iš kišenės ir paskambinęs paprašė atvažiuoti taksi.
Kai Erick telefonas vėl saugiai gulėjo kišenėje, žalios akys vėl susirado manąsias.
Vaikinas kilstelėjo antakį, kadangi aš stebėjau jį.

Nusišypsojau ir staigiai apsikabinau draugą. Erick tik atsiduso ir taip pat mane apsikabino.

-Kad ir kas nutiko, viskas bus gerai,- sumurmėjau tuos pačius žodžius, kaip ir broliui. Jis tik tyliai nusijuokė ir prisiglaudė prie mano viršugalvio.

Šitaip stovėjome iki tol, kol prie įvažiavimo nesustojo taksi automobilis.
Lėtai atsitraukiau nuo Erick.

-Iki?- šyptelėjau.

-Mes vėliau dar pasikalbėsime,- jis mirktelėjo ir aš plačiai nusišypsojau toldama nuo jo atbulomis.
Prieš įlipdama į mašiną pamojavau draugui.
Pasakius namų adresą, vyras už vairo ėmė važiuoti namų link.

Taip. Nesužinojau kas įvyko.
Taip. Man vis dar smalsu.
Bet kaip ne keista, smalsu ne be tiek tai, kas jam nutiko, o ką jis turėjo omenyje sakydamas, jog vėliau pasikalbėsime.
Tiesa, pamačiau ir kitas dvi šio vaikino puses, ne tik tą, kaip jis elgiasi šalia draugų įprastai.

Mano dėmesį atkreipė kišenėje vibruojantis telefonas. Vos išsiėmusi jį, atsiliepiau į nežinomo numerio skambutį.

-Labutis, Jade. Čia Joel. Ką veiki?- žinomo vaikino balsas nuskambėjo telefone.

-Labas. Aš važiuoju namo,- šyptelėjau, bet surimtėjau supratusi, jog jis klaus kur buvau.- Buvau susitikusi su merginomis,- nusišypsojau pasididžiuodama savo melu.

-Tikrai? Gal nori ir su manimi susitikti? Kokioj kavinėj ar kur. Noriu su tavimi pasitarti viena tema,- Joel pasiūlė ir mano smalsumas vėl išlipo į viršų.

-Apie ką?

-Ar nori susitikti?- jis vėl paklausė.

-Na, aš šiek tiek pavargusi, bet...

-Tuomet pailsėk. Pasikalbėsime kitą kartą,- Joel pasakė, nors ir žinojo, jog dabar tikrai neatsisakysiu.

-Kur?- atsidusau.

-Dieve, kokia tu smalsi. Grįžk namo. Galbūt Blake nenorės tavęs vėl išleisti. Po to vėl paskambinsi. Gal ir pati persigalvosi. Iki,- Joel atsisveikino.

-Iki,- atsakiau tuo pačiu.

Taksi automobilis sustojo prie mūsų namų ir aš sumokėjusi išlipau. Bent jau tiek gerai, jog pasiėmiau piniginę.
Tyliai įslinkau į namus, kadangi girdėjau Blake kalbantį telefonu.

-Erick, kodėl tu taip greitai persigalvojai? Juk dar vakar negalėjau prikalbėti tavęs pagyventi pas mus savaitei, o dabar tu pats paklausei. Žinoma, kad priimsime tave, esu įsitikinęs, kad Jade nebus prieš, bet kas tave privertė persigalvoti?- Blake žodžiai privertė mane sustoti viduryje koridoriaus. - Jau seniai galėjai, nebūtų reikėję šitiek nervuotis. Lauksiu tavęs namuose. Gal Jade jau bus grįžusi, papasakosiu jai.

Drebančia širdimi išėjau iš namų ir pasislėpusi už namų kampo paskambinau Joel.

-Klausau, smalsute.

-Joel, ar galime dabar susitikti? Vyksta kažkas keisto ir man tai nepatinka.

We Are Who We Are ✨Unde poveștirile trăiesc. Descoperă acum